Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena Melno taikos sutartyje

LTApie Lietuvos ir lietuvių istoriją sklando daug pasakojimų, grįstų mitais, istoriniais dokumentais ar skirtingai interpretuojamais faktais. Kadangi savo raštijos ilgą laiką neturėjome, apie mūsų kraštą pirmieji prabilo keliautojai, metraštininkai, vienuoliai. Pirmasis Centrinę ir Rytų Europą, tuo metu nežinomą barbarų kraštą, kuriame, tikėtina, gyveno ir mums giminingos gentys, jų gyvenimo būdą, klimatą, didžiausias upes aprašė graikų istorikas, geografas, keliautojas Herodotas (484-425 m. pr. Kr.). Šis istorinis rakursas šiuo atveju aktualus todėl, kad jau Herodoto raštuose minimos sienos: „Kai aga- firsai sužinojo, kad skitai planuoja įžengti į jų žemes, pasiuntė savo pasiuntinius, kad perduotų draudimą įžengti į jų teritoriją, priešingu atveju skitams tektų atlaikyti mirtiną mūšį su jais. Po šio įspėjimo agafirsai sutelkė kariuomenę prie savo sienų puolimui atremti.“ (Herodotas, 1972). Kadangi genčių pavadinimai pateikti graikų kalba, tai sunku atpažinti jų kalbinę ir etninę priklausomybę. Mūsų rytiniai kaimynai, kurių tuo metu šioje geografinėje erdvėje dar nebuvo, teigiamai charakterizuojamuose gentyse atpažino savo gentainius, o mums neužtenka drąsos ir išmonės atpažinti savo protėvius, nors mokslo įrodyta, kad Herodoto laikais mes čia jau gyvenome!.Kitas jau konkretesnis Lietuvos vardo ir jos sienų paminėjimas įvyko praėjus pusantro tūkstantmečio po minėtų įvykių. Vokiečių Kvedlinburgo analuose dokumentuotas saksų misionieriaus šv. Brunono nužudymas „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ 1009 metais. Be pagrindinio dokumentuoto įvykio - vienuolio žūties, Lietuvai ne mažiau svarbios kitos šio įvykio aplinkybės - jos pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose ir šio įvykio geografinė ir politinė lokacija. „Lietuvos pasienis“, leidžia padaryti ir kitas ne mažiau svarbias išvadas. Tai ne vien bendrinio vietovardžio „lietuva“ paminėjimas, o Lietuvos kaip valstybės su sienomis, kurios buvo žinomos tikriausiai ne tik vienuoliams, bet ir ginamos nuo svetimšalių, įvardijimas. Vėliau, įsikūrus Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams ir jiems sustiprėjus, prasidėjo kryžiaus karai, kurie tęsėsi iki Žalgirio mūšio, ir tik pasirašius Torūnės ir Melno sutartis, pasibaigė nuolatinių karų su Ordinu laikotarpis. [Iš teksto, p. 317-318]

ENIn this chapter, Associate Professor Dr. Zenonas Kumetaitis examines the border demarcation works defined in the treaty, which began in 1423 in the vicinity of Klaipėda and were carried out until 1425. Two years later, these works were extended at Tauragė in the Skalva section. Due to disputes over the position of the border, in 1435 an agreement confirming the position of the border with a more detailed description was signed in Brest, Kujavia. However, due to disagreements during marking, the works were not completed. Only in 1529 in Vilnius did the Grand Master of the Order, Albrecht Brandenburg, the first secular ruler of the Duchy of Prussia, conclude a new treaty with Žygimantas the Elder and his young son Žygimantas Augustas, which once again confirmed the state border established by the Melno Treaty. Here it was agreed to inspect the border every 5 years. However, even this agreement did not avoid ambiguities regarding the position of the border. As the border was being marked and the works were nearing completion, disagreements arose regarding the position of the state border between the cities of Elko and Grajewo. In the treaty, the lands of the Sudovians were assigned to the GDL, starting from the end of the boundaries of the lands of the dukes of Masuria (Mazovia) - from the ford in the upper reaches of the Luka (Elko) river, called “Stone Ford” (Polish - Kamienny bród), above the city of Grajewo and Lake Točilovo (Polish - Toczylowo). From this ford, the border went straight across the wasteland to Lake Raigard (Rogers), so that half of that lake belonged to the lands of the ruler of Lithuania, and the other half to the lands of the Order. The border then went straight to Lake Vištytis. The work of marking the border between the GDL and the Order was completed in 1545, and the whole process lasted 122 years, with some breaks.This position of the border did not change until 1923, and in Užnemunė between Lake Vištytis and Nemunas it remains today. Beyond the Nemunas, the border ran for 2 miles along Šventoji River, then across the wasteland as straight as possible to the River Jūra, leaving the Order on the left of the Nemunas with a 2-mile strip of land on the right bank. The border continued for 1 mile along the River Jūra, then straight across the wasteland to the Baltic Sea, leaving Nemunas, Rusnė, the Curonian Lagoon, and Klaipėda for the Order. In 1555, the Duchy of Prussia received Katyčia, and from the 16th century the city of Tauragė became a trade object for the nobles of both countries. Only in 1793 did the Treaty of ATR and Prussia recognized Tauragė as the territory of the GDL. When marking the border, the last object of disagreement was the section of the state border between the city of Elko, claimed by Lithuania, and Grajewo, claimed by the Order. The dispute lasted for around 30 years, until finally Grand Duke Žygimantas Augustas of Lithuania relented. He agreed to push the border in favor of Prussia up to the ford near the settlement of Prostki, southeast of the town of Elko. On the newly aligned state border, as a symbol of peace between the two states, it was decided to erect a sign of the state border on the order of Grand Duke Žygimantas Augustas of Lithuania and Duke Albrecht I of Prussia. The location on the Elk River was not chosen by chance, as major trade routes crossed here. In 1545, in August, a sign of the state border was built, named after Prostken (Polish - Prostki), the nearest settlement on the Elk River side. [From the publication p. 585-586]

• Atkurtos Lietuvos sienos : sėkmės istorija / Zenonas Kumetaitis. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2020. 203 p.
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės santykių diplomatinė kultūra (XV a. pabaigoje - XVI a. pirmojoje pusėje) : disertacija / Marius Sirutavičius. Kaunas, 2004. 165 lap.
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos sienos "prie Juodosios jūros" XV-XVI a / Tomas Čelkis. Istorija. 2011, Nr. 83, p. 3-13.
• Lietuvos valstybės teritorija ir sienos XIII-XVIII amžiuje / Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Lietuvos sienos : tūkstantmečio istorija / redaktorė Loreta Daukšytė. Vilnius: "Baltų lankų" leidyba, 2009. P. 8-25.
• Valdžia ir erdvė: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorializacijos procesas XIV-XVI a : disertacija / Tomas Čelkis. Vilnius, 2011. 320 p.