Melno taikos sutarties parengimo aplinkybės

LT1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taika - išskirtinė sutartis Lietuvos teisės istorijoje tiek savo sudarymo ypatybėmis, tiek savo reikšme, kai pirmą kartą buvo aiškiai tarpvalstybine sutartimi nustatyta valstybės siena, kurios dalys išliko šimtmečius nekvestionuotos ir šiuo metu išlieka integralia Lietuvos Respublikos sienos dalimi. Sutartis buvo sudaryta lietuvių ir lenkų kariuomenės stovykloje prie Melno ežero, Vyslos dešiniajame krante prie Osos upės, todėl pagal vietovę gavo Melno pavadinimą. Ši tarpvalstybinė sutartis buvo trišalė: ją sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos ir kryžiuočių Ordino atstovai. LDK Melno taikos pagrindinė reikšmė buvo sienų atribojimas su Ordino valstybe ir šiame akte pirmą kartą detaliau pagal vietoves nustatytos sienos tarp LDK ir Ordino valdų Žemaitijoje bei Sūduvoje. Pastaroji sienos dalis išliko iki šių laikų, taigi įtvirtintos sutarties nuostatos nepakito šešis šimtmečius net istorijos tėkmėje išnykus sutarties subjektams. Toks pripažinimas ir status quo išlaikymas sutarties reikšmę dar labiau sustiprina, įrodo tarpvalstybinių santykių stabilumo, taip pat ir regioninės tarptautinės padėties tam tikrą juridinį ir faktinį sienos klausimų nustatymo tvarumą. Apžvelgiant Melno taikos sutarties sudarymo ypatybes pradžioje dera atkreipti dėmesį į dvišalių santykių raidą, kuri istoriografijoje plačiai analizuota tiek lietuvių medievistų, tiek užsienio šalių tyrinėtojų.Tiek prieškario Lietuvoje, tiek sovietmečio istoriografijoje dažnai buvo pabrėžiamas Kryžiuočių ordino ir LDK santykių antagonizmas, kurį galima buvo fiksuoti faktografijoje. Ordino ekspansija j baltų žemes, lietuviškų žemių puldinėjimai, net XIV amžiuje buvusi LDK sostinės Vilniaus apgultis, o galiausiai Žemaitijos prisijungimas tik stiprino tokį istoriografinį vaizdą. Bet naujausiojoje istoriografijoje siekiama atskleisti asmeninį dėmenį, ekonominius ryšius ir abipusius politinius interesus, kurie rodo asmeninių santykių stiprumą, taip pat išryškina net bendrus valstybių interesus. Manytina, kad asmeniniai ryšiai ir patirtys buvo labai svarbi taikos derybų konteksto dalis, todėl rengiant sutartis turėjo vykti intensyvus diplomatinis darbas, derybos galėjo būti labai intensyvios ir nuodugnios. Taigi Melno taikos sutarties parengimo aplinkybes sudaro konkretus istorinis kontekstas, to meto sutarčių teisinė tradicija ir jos permainų užuomazgos, diplomatinė kūryba. [Iš teksto, p. 296-297]

ENIn this third chapter, doc. Dr. Gintaras Šapoka analyzes the circumstances of the preparation of the Melno Peace Treaty, which he divides into two groups: 1) the historical-legal circumstances of the preparation of the Melno Peace Treaty; and 2) the legal circumstances of the conclusion of the Melno Peace Treaty. It is especially important to note that before the conclusion of the Melno Peace Treaty in Christian Europe, there was a revision of the concept of the legality of war. Medieval law changed its approach to war when the doctrine of bellum iustum became established: war had to be ethically justified. Jus ad bellum raised three requirements of legitimacy: Auctoritas principis, iusta causa and intentio recta - i.e., the purpose of war is legitimate only if it seeks to restore a just order. States bound by this principle cannot freely use military force, as it is based on the requirement of common law and order. States that did not comply with this rule of law could be punished, and third parties not participating in the military conflict were obliged to support the side that was fighting a just war (Stadlmeier, 1991). These just war provisions and the legal basis for the pursuit of peace did not actually change until the Peace of Westphalia in 1648, when new interstate treaties were concluded. [...].G. Šapoka divides the legal circumstances of the conclusion of the Melno Peace Agreement into three groups: 1) the circumstances of the content of the agreement, 2) the challenges of the process of negotiating the conclusion of the agreement, and 3) the challenges of the ratification process of the agreement. Each set of contractual circumstances involved legal pitfalls that had to be negotiated. Although most of the challenges were overcome by the treaty negotiators, the most important decisions had to be made by the sovereigns of the treaty parties. Due to the resulting legal autonomy of the individual authorities of the Teutonic Order, the Grand Master had the duty to reconcile the interests of different groups in the peace treaty, which is why he delayed the approval of the peace treaty. Most of the circumstances of the conclusion of the Melno Peace are noted by the research conclusions prepared by G. Šapoka. According to him, the process of concluding the Melno Peace agreement reflected the customary norms for concluding this type of agreement in Western European countries at that time, when the parties obliged the negotiators to conclude an agreement, but the modification and approval of the final text of the agreement was left to the jurisdiction of the country’s ruler. Although the contract conclusion process was complex, consisting of the negotiators’ agreement and the main contract, in relation to the Melno Peace Treaty, the negotiators’ agreement and the main contract were recognized as one, in the legal sense. Despite the preliminary nature of the negotiators’ agreement, the powers granted to the negotiators and, most importantly, the determination of the parties to make peace made these documents equally legally binding for both parties. [Extract, p. 583-584]

• Das Großfürstentum Litauen : Studien zur Nationsbildung in der Frühen Neuzeit (1569-1795) / Mathias Niendorf. Wiesbaden : Harrassowitz Verlag, 2006. 329 p.
• Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV-XVI a : valstybės erdvės ir jos sienų samprata : disertacija / Laima Bucevičiūtė. Kaunas, 2010. 242 p.
• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vokiečių Ordino sienų samprata ir delimitaciniai procesai XIII-XVI a / Tomas Čelkis. Istorijos šaltinių tyrimai. 2014, t. 5, p. 11-41.