Nuo "pacta sunt servanda" iki "jus bello": sutartys turi būti vykdomos taip pat ir karo metu

LTKai Rusijos Federacija 2022 metų vasarį pradėjo karinius veiksmus prieš Ukrainą, iškilo ne tik saugumo ir pačių valstybių egzistavimo Europoje klausimų, bet ir pradėta abejoti minėtos sienos tolimesniu stabilumu. Lenkijos ir Lietuvos pasienio siauras 60 kilometrų ilgio žemės ruožas, besiribojantis, iš vienos pusės, su Baltarusija, o iš kitos pusės - su Kaliningrado sritimi, yra pažeidžiamas. Ekspertų požiūriu, konflikto atveju šį koridorių galima apšaudyti iš abiejų pusių (Lanoszka, 2022; Bryan, Cozad & Stark, 2023). Todėl iškyla keletas fundamentalių klausimų. Kaip pasiekti, kad tarptautinių sutarčių sąžiningas įgyvendinimas taptų norma? Kaip sugrąžinti į teisinį diskursą pacta sunt servanda principą ir jo privalomą elementą - sąžiningumą, taip atkuriant visuotinai pripažinto teisės principo autoritetą? Jei teisė turi tarnauti taikai, tai kaip ji gali atlikti šią misiją be bendro supratimo ir vertybinio požiūrio į teisines maksimas? Šiame monografijos skyriuje atskleidžiama, kaip per pacta sunt servanda prizmę interpretuojama karo ir taikos teisė; tarptautinis norminis taikos pagrindas, jo socialiniai ir teisinės raidos aspektai; karo teisės ypatumai, jos socialinės ir raidos aspektai; nauji taikos teisės modeliai. [Iš straipsnio, p. 81-82]

ENBeveik po 200 metų trukusių karų su kryžiuočių ordinais, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero pasirašė sąjungininkų (Lenkijos ir Lietuvos) ir Ordino taikos sutartį, vadinamą Melno sutartimi. Šią taikos sutartį galima apibūdinti kaip sakralinę (šventą), tuo pabrėžiant jos ilgo gyvenimo - daugiau nei šešių šimtų metų fakto - vertę. Tai viena ilgiausių realiai egzistavusių taikos sutarčių Europoje. Jos nustatyta siena tarp Kryžiuočių ordino (vėliau - Prūsijos kunigaikštystės) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išliko beveik nepakitusi iki Pirmojo pasaulinio karo, o iki šių dienų išlikusios sienos demarkacinės linijos po jų delimitacijos yra Lietuvos Respublikos ir Kaliningrado srities (Rusijos Federacija) valstybinė siena. Ši sutartis neabejotinai yra „ideali sutartis“ (Jones, 1930, p. 100-109), kuri turėtų įkvėpti optimizmo dėl pacta sunt servanda principo veiksmingumo: sutartys turi būti įgyvendintos. Nuo seniausių laikų šis principas stiprina šalių pasitikėjimą, nes remdamasis sąžiningumo prezumpcija (toliau - bona fide) formavo stabilius ir sąžiningus santykius ne tik tarp sutarties šalių, bet ir plačiau - tarp tautų. Tačiau Melno sutarties ilgaamžiškumas gali būti interpretuotas ir priešingai - šis valstybės sienų išskirtinio stabilumo fenomenas Europoje išlieka unikalus ir netipiškas.In this chapter, doc. Dr. Lyudmila Ulyashyna provides a concise overview of the development of academic thought in the law of war and peace. This section begins with the thoughts of H. Grotius (1583-1654), who, after summarizing the approaches of the scientists of previous centuries to the regulation of war and peace, justified the need to “humanize” war and the legal regulation of state relations in order to achieve peace. His conclusions about the nature of military actions from the point of view of justice were based on the concept of “good conscience,” which, according to Grotius, also means that the right reason for declaring war cannot become a pretext for warring parties to violate the rules of “good conscience” (Grotius, 1625/2001, p. 6-42). [From the publication p. 556]