Kalbinio ugdymo uždaviniai

LT1995 m., priėmus Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, prasidėjo naujas valstybinės kalbos statuso įtvirtinimo laikotarpis. Tuomet įstatymu sudarytos finansinės prielaidos: kasmet iš biudžeto kalbai skiriama lėšų. Iš jų remiami: lietuvių kalbos mokslas ir taikomoji kalbotyra, terminų žodynai, tarminiai tekstai ir žodynai, kalbinio palikimo, kalbinių senųjų raštų publikavimas; bendrinės kalbos ugdymas ir mokymas; viešosios kalbos vartojimo priežiūra; įvairių mokslinių ir taikomųjų kalbotyros leidinių, vadovėlių, žodynų, bibliografinių rodyklių ir kt. rengimas ir leidyba. Valstybinė kalba – tik tuomet valstybinė, jei ji vartojama visose valstybės gyvenimo srityse, net ir informacinėse technologijose (pasirodė pirmosios lietuvių kalba kompiuterių programos). Ypač intensyviai dirbamas lietuviškos terminijos kūrimo darbas, gerokai išsiplėtė kanceliarinės kalbos barai. Vis labiau skiriasi viena nuo kitos rašytinė ir sakytinė kalba, atsirado naujų kalbos atmainų – tokių, kaip reklamos kalba ar elektroniniai tekstai. Kinta visuomenės reikalavimai viešajai kalbai. Kalbos imta mokyti komunikaciniais metodais, svarbu mokamai jais naudotis. Į kalbą (tiek į gimtąją, tiek į užsienio) šiandien žiūrima kalbos vartotojo žvilgsniu – kaip į instrumentą, būtiną bendrauti su adresatu. Abiem bendravimo dalyviams darosi svarbu, kokį stilių pasirinkti, kaip suformuluoti atsakymą, kokia turėtų būti kalbinė etiketo normų raiška. Kalbinis ugdymas turėtų apimti ne tik mokomąjį tradicinės kalbos kultūros turinį bet ir formuoti prestižinį požiūrį į valstybinę kalbą.Reikšminiai žodžiai: Kalbos ugdymas; Kalbos raida; Viešoji kalba; Norminimas.

ENAfter the Law of State Language was passed in 1995, the society's requirements for public speech have changed: from its user's point of view, it is seen as an instrument indispensable for communicating with the addressee. Therefore, at school fundamentals of public speaking as well as the general culture of speaking should be laid down. The society should be sufficiently motivated to keep to the language norms. It can only be attained when the knowledge of a language is considered one of the main ways for the speaker to consolidate his/her social status. Teaching a language, apart from traditional input of the language culture, which is usually taught at school, should also aim at developing a prestigious attitude towards the state language. [From the publication]