Kierkegaardas apie stokojantį aistros racionalumą ir egzistencinę dialektiką

LTŠio tyrimo tikslas – išanalizuoti Kierkegaardo subjektyviąją egzistencinę dialektiką kaip opoziciją objektyviajai Hegelio dialektikai. Pasirinktos aistros ir proto kategorijos kaip veiksmingi instrumentai, padedantys suprasti subjektyvios egzistencinės dialektikos unikalumą, atsiskleidžiantį per ambivalentišką protingų aistrų ir aistringo proto santykį. Egzistencinių gyvenimo pakopų kontekste bus siekiama pademonstruoti, kaip protingų aistrų (atspindinčių bundančią dvasią) ir aistringo proto (valingai kryptingo – pakylėjančio individą į dvasines aukštumas – arba destruktyvaus – nubloškiančio jį į radikalų negatyvumą) dialektikos analizė padeda giliau suprasti estetizmo tragiškumą, grynosios ironijos radikalumą, humoro, kaip ribinės būsenos, balansuojančios tarp etinės ir religinės egzistencijos, paradoksalumą, išgryninti tikėjimo, kaip aukščiausios proto aistros, sąvoką. Tikėjimo aistra labiausiai neatitinka tradicinių racionalumo kriterijų, tačiau gal ji yra egzistencinės išminties, o ne episteminio iracionalumo išraiška? Tuomet tikėjimo drąsa yra aistringai mylinčio proto pasirinkta didžiausia rizika sueiti į santykį su Absoliutu. Straipsnyje siekiama pagrįsti hipotezę, kad protingų aistrų ir aistringo proto dialektika individo egzistencijoje leidžia geriau suprasti Kierkegaardo egzistencinės dialektikos esmę. Raktažodžiai: Kierkegaardas, egzistencija, dialektika, racionalumas, aistra. [Iš leidinio]

ENThe subject of this study is Kierkegaard’s subjective existential dialectic and its opposition to the Hegelian dialectic. Passion and reason are chosen as categories that are effective tools for understanding the uniqueness of the subjective existential dialectic, which is revealed through the ambivalent relationship between rational passions and passionate reason. In the context of the existential stages of life, the aim is to show how the analysis of the dialectic of rational passions (reflecting the awakening spirit) and passionate reason (elevating the individual to spiritual heights) helps to deepen the understanding of tragic aestheticism, the radicalism of pure irony, the paradox of humour as a link between ethical and religious existence, and to clarify the concept of faith as the highest passion of reason. The passion of faith is the one that most contradicts the traditional criteria of rationality, but could it be an expression of existential wisdom rather than epistemic irrationality? The courage of faith, then, is the greatest risk chosen by a passionate reason to enter into relationship with the Absolute, and therefore the Abraham of Kierkegaard’s Fear and Trembling – the knight of passionate faith – cannot be surpassed. The aim of this article is to substantiate the hypothesis that the dialectic of rational passions and passionate reason in the existence of the individual leads to a better understanding of Kierkegaard’s existential dialectic. Kerywords: Kierkegaard, existence, dialectic, rationality, passion. [From the publication]

• Kierkegaardo filosofija ir egzistenciniai religingumo profiliai / Naglis Kardelis. Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardo filosofijos interpretacijos / sudarytojas Antanas Andrijauskas. Vilnius : Versus aureus, 2006. P. 151-160.
• Niekis ir Esmas / Arvydas Šliogeris. Vilnius : Apostrofa, 2005. 2 t.