Rusijos užsienio politika po rugsėjo 11-osios

LTStraipsnyje nagrinėjama Rusijos užsienio politikos vienerių metų atkarpa - nuo 2001 m. rugsėjo iki 2002 m. spalio. Po teroristų smūgių į Niujorko Prekybos centrą Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamoje Rusijos užsienio politikoje įvyko posūkis JAV bei euroatlantinių struktūrų atžvilgiu - nuo konfrontavimo apraiškų link bendradarbiavimo. Objektyvi tokio posūkio priežastis - Rusijos nepajėgumas konfrontuoti su Vakarais. Toks posūkis Putinui reiškė riziką, kadangi kursas į suartėjimą su Vakarais ir ypač su JAV Rusijoje nepopuliarius. Tačiau rizika pasiteisino. Sumažinus įtampą su Vakarais Putinui susidarė palankesnės sąlygos slopinti Čečėnijos separatizmą bei autoritariškai koncentruoti valdžią šalies viduje. Tuo pačiu Putinas formavo savo, kaip Rusijos valstybės stiprintojo, įvaizdį. Per tiriamąjį laikotarpį Putino politika gana originaliai balansavo. Viena vertus, bendradarbiauta su Vakarais kovoje prieš terorizmą. Kita vertus, atnaujintas antivakarietiškas flirtas su Pekinu bei Pchenjanu. Konstatuojama, kad Kremliaus užsienio politikos akcentas dedamas į diplomatinį žaidimą didžiųjų galių koncerte, kur Putinas atsiskleidė kaip geras lošėjas. Demokratija Rusijos viduje netampa prioritetu, todėl ir Putino užsienio politika veda ne į struktūrinį integravimąsi su Vakarais, bet į specifinį Rusijos ir Vakarų struktūrų persidengimą: viena vertus, Euraatlantinės karinės struktūros įžengia į buvusios SSRS erdvę - į Baltijos valstybes, taip pat į Užkaukazę bei Vidurinę Aziją, kita vertus, Rusijos energetinis kapitalas skverbiasi į Vidurio Rytų Europą bei Balkanus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kaliningradas; Užsienio politika; Kaliningrad; Russiam foreign policy; V. Putin; Rusija (Russia).

ENThe article elucidates the one-year period of Russian foreign policy – from September 2001 to November 2002. After terrorists’ attacks on New York Trade Center the President Vladimir Putin had turned the Russian Foreign Policy concerning USA and Euro Atlantic structures – from elements of confrontation to collaboration. The main reason of this turn was the real weakness of Russia. This turning stipulated the risk for Putin, because the collaboration with the West and especially with the US was unpopular in Russia. But the risk served the purpos. After the decrease of tensions with the West, Putin had more appropriate conditions in suppressing the Chechen‘s separatists and to concentrate the power in his hands. Furthermore Putin had built his image as booster of Russia. Over the surveying period Putin‘s policy originally balanced. On the one hand, Russia had collaborated with the West fighting terrorism. On the other hand, Kremlin renewed the Anti-West flirt with Beijing and Pyongyang. Coming to the conclusion, Kremlin’s foreign policy accents being put down on the diplomacy game of the big Powers where Putin turned out to be a good player. Democracy didn’t become the priority in Russia, and Putin‘s foreign policy had lead not to the integration with the West but to the specific overlapping of the West‘s and Russia’s structures: on the one hand, Euro Atlantic military structures came up to the area of the former Soviet Union – to the Baltic States, Trans Caucasian and Central Asia regions, on the other hand, Russian energy capital penetrated to the East-Central Europe and Balkans. Russia preserves or even extends her influence in these regions. [From the publication]