Dvasingieji modernios muzikos kodai

LTStraipsnyje tyrinėjama XX a. pb. lietuvių kompozitorių sakralinė muzikos kūryba. Ties Felikso Bajoro Missa in musica (1992) analize koncentruojasi trys probleminiai rakursai: liturginės muzikos ženklų bei tradicijų santarvės su technologinėmis XX a. kompozicijos novacijomis klausimas; akustinės-semantinės missae ordinarium tradicijos tąsos individualioje kūryboje problema ir spiritualaus Missa in musica modernumo bei tautinį elementą deklaruojančios Bajoro kūrybos sąveikos klausimas. Psichoanalitinis Bajoro darbo su liturginio missa ordinarium ir missa proprium žodiniu tekstu pobūdis prarado etnolingvistinį specifiškumą, tačiau sugėrė pokario avangardo išpuoselėtas žodžio interpretavimo manieras. Tritonio konstruktyvumas nuo Missa in musica laiko vėlesnėje Bajoro kūryboje tampa intonacine-struktūrine norma (Exodus II, „Suokų” kvarteto II d. ir kt.). Naujoji Bajoro 12-tonės eilės (serijos) kompozicinė forma puoselėja laipsniško jos formavimo ir sferinės kompozicinės būties (transpozicinės–transformacinės sklaidos) principą. Siekiant tikslesnio Missa in musica sakralumo reikšmių įvardijimo, taikoma É. Durkheimo opozicija sakralu – profaniška ir M. Eliade hierofanijos sąvoka. Išskiriami šio opuso sugestyvūs hierofaniški dariniai (Domine Deus; Qui tollis; Miserere nobis ir kt.), ritminės figūros, kurios savąja energija atnašauja sacrum spiritualumą. Intonacinių formų hierofanijos Bajoro siejamos taip pat su intertekstinių aliuzijų (Domine Deus) asociacijomis. Bajoro kūrybinis iššūkis bando paneigti dvasingos ir tylios bei dvasingos ir retroversinės muzikos privalomas sąsajas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Modernioji muzika; Modernizmas; Dvasingumas; Sakralumas; Mišios; Kodai.

ENThe article approaches sacred music of the Lithuanian composers of the end of the 20th century. There are three problems distinguished in the analysis of Missa in musica (1992) by Feliksas Bajoras: unison of liturgical music symbols and traditions with technological novelties of composition of the 20th century; continuity of acoustic-semantic missae ordinarium tradition in individual creation and, finally, interaction of spiritual Missa in musica modernity and creation of Bajoras declaring the national element. The psichoanalytical nature of work of Bajoras with liturgical missa ordinarium and missa proprium wordy text lost ethnolinguistic specificity, yet absorbed the enshrined postward avant-garde fashion of word interpretation. The constructive nature of triton from the time of Missa in musica becomes in the later baroque creation an intonational-structural standard (Exodus II, part II of “Suokai” quartet, etc.). The new 12-tone line (series) compositional form of Bajoras upholds the principle of its gradual formation and spherical compositional entity (transpositional-transformational spread). In order to define the sacramental meanings of Missa in musica with greater precision, É. Durkheim’s opposition of sacred-profane and M. Eliade’s concept of hierofany are applied. Suggestive hierofanic formations (Domine Deus; Qui tollis; Miserere nobis, etc.), rhythmic figures, which sacrifice spirituality of sacrum by their energy, are distinguished in the opus. Bajoras also relates hierofanies of intonational forms through associations of intertextual allusions (Domine Deus). Bajoras attempts to negate obligatory correlation of spiritual and silent and spiritual and retroversal music.