LTPateiktų svarstymų pretekstu tapo Brenšteino pastaba. Jis, aprašydamas piliakalnį palei Senosios Impilties (Įpilties) kaimą, teigia: (...) daug kas spėja, kad tai esąs tasai Aa-pilis, kuriame 1263 m. slėpėsi kryžiuočiai po to, kai pralaimėjo Žemaičiams ties Kretinga, kaip tik šios tvirtovės vokiečių istorikai veltui ieško prie Kuršo Aa upės (rankraščio 24 p.). Prielaidos, pagrindžiančios tokio ryšio atsiradimą, tėra spėjamojo pobūdžio, tad į jas galima žvelgti kaip į medžiagą, kurią reikia tikslinti, ir kartu įrašo visumą traktuoti kaip įdomų tyrimų iššūkį. Šis komentaras tėra analizuojamo klausimo įžanga, taip pat ir mėginimas Brenšteino duomenis palyginti su prieinamais šaltinių ištekliais. Kad būtų galima suprasti Brenšteino aprašomų įvykių aplinką, būtina ištirti seką įvykių, kurie suformavo šios dalies Lietuvos vaizdą antroje XIII a. pusės pradžioje. 1259 m. viduryje žemaičiai, grįžtantys iš antpuolio prieš Livonijos ordino sąjungininkus kuršius, buvo užpulti stipraus ordino kariuomenės dalinio, vedamo Bernardo von Hareno. Kautynės Schoten lauke (dabartinio Skuodo apylinkėse; lenk. Szkuda, latv. Skoda) pasibaigė skaudžiu krikščionių pralaimėjimu ir, beje, 33 ordino brolių mirtimi. Baigiantis tų pačių metų vasarai sėkmės įkvėpti žemaičiai suorganizavo eilinį antpuolį prieš Kuršą, tačiau tuokart po susirėmimo prie Vart- dacho (vok. Warrach, Warchdach, latv. Värtäja) pilies buvo priversti atsitraukti. Metų gale atkaklūs žemaičių kariauninkai dar kartą su ginklu rankoje perėjo sieną ir, pakeitę antpuolio tikslą, patraukė prie naujai pastatytos Dobeno (latv. Dobele) pilies Žiemgaloje, tačiau įspūdingos sėkmės ir vėl nepasiekė. [Iš straipsnio, p. 330-331]