LTXIX a. pabaigoje, kai 19-metis Mykolas Brenšteinas susidomėjo archeologija, šios sąvokos prasmė senosios Abiejų Tautų Respublikos žemėse šiek tiek skyrėsi nuo dabartinės. Archeologija dar nebuvo tapusi savarankiška mokslo disciplina, tačiau įėjo j antropologijos plačiąja prasme sudėtį: [tuo metu] ji apėmė fizinę antropologiją, etnografiją ir priešistorinę archeologiją (A. Abramowicz 1991, 79-86). Tadeuszas Korzonas [Tadeušas Korzonas], bendrosios dalies straipsnio „Wielka Encyklopedia Powszechna Ilustrowana“ apie archeologiją autorius (1890, 604), prie archeologijos priskyrė ir meno istoriją. Buvo tikima, kad liaudies mene yra senovinių apraiškų, dėl to praeities mylėtojai labai susidomėjo materialine kaimo gyventojų kultūra. Archeologijos sampratos apimtį gerai iliustruoja tai, kad ji taip pat priklausė teisės aktais numatytai 1906 m. įsteigtos Lenkijos kraštotyros draugijos veiklai (A. Abramowicz 1991, 97-98), o M. Brenšteinas, šiaip ar taip, buvo aktyvus jos narys (BN, ZR, 1.10604, 17)’. Tirdami archeologinę Brenšteino veiklą turime į archeologiją žvelgti iš jo perspektyvos ir nepaleisti iš akių šios sąvokos kompleksiškumo sampratos anais laikais. Archeologija buvo Brenšteino jaunystės nuotykis, aktyviausiai ja domėjosi, kol persikėlė į Vilnių 1910 m., tačiau su šia veikla ryšio neprarado iki gyvenimo galo. Jo veikla šioje srityje buvo rekonstruota remiantis nepublikuotais dokumentais, t. y. korespondencija, paties M. Brenšteino straipsniais, nekrologais ir išsamesniais atsiminimais apie jį. [Iš straipsnio, p. 68]