LTSunki liga paprastai neatsiejama nuo didesnės ar mažesnės skausmo ir kančios patirties, paliečiančios visą ligonio aplinką: jį patį, jo artimuosius, gydančius medikus ir specialistus - socialinį darbuotoją, psichologą, sielovadinį palydėtoją ir kt. Šiame kontekste svarbu, kiek realiai ir praktiškai įgyvendinamas holistinis požiūris į ligonį ir jo situaciją - kiek išplėtotas jam pagalbą teikiančių asmenų ir (arba) institucijų bendradarbiavimas ir viena kitą papildančios medicininės, socialinės, emocinės-psichologinės bei sielovadinės pagalbos jam sąveika. Tai sąlygoja, kiek ir kokios realios paramos ir pagalbos suteikiama sergančiam asmeniui ir jo artimiesiems priimant žinią apie ligą, išgyvenant užklupusią nežinią, įveikiant patiriamą nesaugumą bei dvasinę kančią. Čia tiek moksliniu, tiek praktiniu lygmeniu analizuotina, kiek prie šių sunkumų įveikos prisideda kryptingai, sistemingai ir nuosekliai ligoniui teikiama socialinė pagalba ir ją papildantis sielovadinis jo palydėjimas, įskaitant ir realias tikėjimo praktikavimo galimybes gydantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Ligoninių, slaugos namų, hospisų, kuriuose plėtojamas ligonių sielovadinis palydėjimas ir teikiama socialinė pagalba patirtis Lietuvoje ir užsienio šalyse rodo, kad tai yra vienos iš pamatinių realios pagalbos priemonių padedant sergančiam asmeniui ir jo artimiesiems susitaikyti su juos ištikusia situacija - priimti ir suprasti ligos diagnozę ir ligą, daugiau ar mažiau atrasti joje patiriamos kančios prasmę, jos įveikai sutelkiant psichologines, socialines ir dvasines jėgas. Visgi, minėtus aspektus apimantis holistinis požiūris į ligonį ir jo mikrosocialinę aplinką, jų patirtis bei poreikius vis dar menkai išplėtotas ir ištirtas.Gvildenami psichosocialiniai ligonių ir jų mikrosocialinės aplinkos patyrimai; paliatyviosios pagalbos ir sielovadinio palydėjimo poreikis, dvasingumo raiška ligoje, vis aktualesnis tampa požiūrio į tiriamą reiškinį visumiškumas, holistiškai prieinant prie sergančio asmens situacijos - jo patiriamų jausmų, išgyvenimų, poreikių, ribotumų ir galių. Tik visa tai (at)pažįstant įmanomas holistinis ligonio gydymas ir socialinės bei sielovadinės pagalbos jam integravimas padedant priimti, išgyventi ir įgalinti įveikti ligoje patiriamą kančią. Tad straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas buvo atskleisti sergančio asmens sielovadinį palydėjimą ir jam teikiamą socialinę pagalbą, kaip ligoje patiriamos kančios įveikos prielaidą. Empiriniu lygmeniu tai tirta per sergančių asmenų tikėjimo patirčių ir praktikos sąveiką su ligoje patiriamais išgyvenimais, jiems teikiama socialine ir sielovadinė pagalba. Tyrimo objektas - sielovadinis palydėjimas ir socialinė pagalba ligoje, kaip joje patiriamos kančios įveikos prielaida. Kokybine metodologija grįstame tyrime keltas tyrimo klausimas, kaip sielovadinis palydėjimas ir socialinė pagalba ligoje padeda sergančiam asmeniui priimti ligą ir išgyventi joje patiriamą kančią. Kartu per sergančių asmenų ir socialinę pagalbą jiems teikiančių darbuotojų patirtis siekta nustatyti, kokios yra sielovadinio palydėjimo ir socialinės pagalbos sergančiam asmeniui galimybės bei iššūkiai sergant patiriamos kančios akivaizdoje. Metodai. Tyrime remtasi mokslinių šaltinių ir Bažnyčios dokumentų analize. Empiriniam tyrimui taikytas nestruktūruotas interviu. Tiriamųjų imtis - aštuoni informantai (penki pacientai ir trys socialinės pagalbos specialistai), atrinkti taikant tikslinę atranką.Sergantys asmenys tikslingai atrinkti pagal kriterijus: sergantys nepagydoma liga ir besigydantys slaugos ligoninėje bent tris mėnesius; turintys tikėjimo ir sielovadinio palydėjimo patirties bei pagal savo sveikatos būklę pajėgūs duoti ilgesnį interviu. Socialinę pagalbą teikiančių darbuotojų atrankai taikyti kriterijai: bent trejus metus sveikatos priežiūros institucijoje su sunkiais ligoniais dirbantys socialiniai darbuotojai, teikiantys jiems socialinę pagalbą. Raktiniai žodžiai: sielovadinis palydėjimas, socialinė pagalba ligoje, kančios ligoje įveika. [Iš teksto, p. 81-82]