Orumo užtikrinimo institucinėje aplinkoje iššūkiai: socialinio darbo perspektyva

LTPostmodernybė apibūdina šiuolaikinės visuomenės, gyvenančios globalizacijos, sparčios technologijų plėtros, technogeninės civilizacijos sąlygomis, charakteristikas. Socialinės transakcijos tokioje visuomenėje yra grindžiamos humanistine prieiga, kurioje akcentuojama kiekvieno žmogaus vertė ir orumas. Šia fundamentaliąja vertybe grindžiami visuomeniniai santykiai. Taigi orumas tampa pamatiniu elementu tose mokslo ir praktikos srityse, kuriose gilinamasi į socialinius fenomenus. Ne išimtis šiuo atžvilgiu ir socialinis darbas. Socialiniai darbuotojai pripažįsta, kad socialinio darbo kaip profesijos esmė - padėti individams spręsti savo problemas, nepažeidžiant jų orumo. Socialiniame darbe sąveika tarp socialinio darbuotojo ir kliento grindžiama etinėmis ir moralinėmis nuostatomis: viena iš pagrindinių užduočių socialiniame darbe - tai įgalinimas, kuriuo siekiama sumažinti žmogaus bejėgiškumą, pripažinti kiekvieno asmens vertę ir orumą. Šis siekis tampa labai aktualus žmogaus gyvenimo pabaigoje, kuomet jis yra ne savo namų, o institucinėje aplinkoje. Šio pranešimo tikslas - aptarti orumo užtikrinimo institucinėje aplinkoje iššūkius per socialinio darbo teorinę ir empirinę perspektyvą.Pranešimą sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje autorė aptaria orumą kaip teorinę problemą. Antrojoje dalyje diskutuojama apie socialinio darbo kaip profesijos ir orumo santykį. Trečiojoje dalyje išryškinami iššūkiai, kylantys socialinio darbo praktikoje, siekiant užtikrinti klientų orumą gyvenimo pabaigoje institucinėje aplinkoje. Rengiant pranešimą taikyti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dokumentų turinio analizė, sisteminė apžvalga ir metaanalizė. Raktiniai žodžiai: orumas, teisė į orumą, socialinis darbas, socialinis darbuotojas, institucija. [Iš teksto, p. 98]