A Difference between ecstatic time and pure duration

LTStraipsnyje spekuliatyviai lyginami du požiūriai į modernųjį materialistinį mokslą – Martino Heideggerio požiūris, pagrįstas ekstatinio laiko supratimu, ir Henrio Bergsono požiūris, pagrįstas gyvybinio impulso, arba grynosios trukmės, samprata. H. Bergsono gyvybinio impulso sampratą galima kildinti iš M. Heideggerio ateities ekstazės. Pamatinių materialiųjų elementų sampratą ir jų dėsningo judėjimo sampratą galima kildinti iš M. Heideggerio praeities ir dabarties ekstazių. H. Bergsonas taip pat mano, kad šiuolaikinis mokslas paremtas to, kas užbaigta (praeitis), ir to, kas dabartiška (duota), samprata. H. Bergsonas savo gyvybinį impulsą priešpriešina materijos sampratai, kuria grindžiamas modernusis materialistinis mokslas, o M. Heideggeris parodo šių sampratų istorinę kilmę iš graikiškojo prezencijos supratimo, taip pat ontologinę kilmę iš prezencijos kaip ekstatinio laiko. H. Bergsono grynoji trukmė yra laikiškumo neautentiško supratimo modusas. Analizuojant ir lyginant remiamasi fenomenologine-hermeneutine prieiga, fundamentaliąja ontologija ir „gyvenimo filosofija“. Raktažodžiai: H. Bergsonas, durée pure, ekstatinis laikas, élan vital, M. Heideggeris, materialistinis mokslas. [Iš leidinio]

ENThe article offers a speculative comparison of two approaches to modern materialist science – that of Heidegger based on the understanding of ecstatic time and that of Bergson based on the notion of vital momentum, or pure duration. Bergson’s notion of vital momentum can be derived from the Heideggerian ecstasy of the future. The notion of fundamental material elements as well as the notion of their lawful movement can be derived from the Heideggerian ecstasies of the past and the present. Bergson also sees modern science as based on the concept of what is finished (past) and of what is present (given). While Bergson opposes his vital momentum to the notion of matter which underlies modern materialist science, Heidegger shows the historical origin of these notions in the Greek understanding of Presence and also the ontological origin in Presence as ecstatic time. Bergson’s pure duration is a mode of the inauthentic understanding of temporality. The analysis and comparison draw on phenomenological-hermeneutical approach, fundamental ontology as well as ‘philosophy of life’. Keywords: Bergson, durée pure, ecstatic time, élan vital, Heidegger, materialist science. [From the publication]

• Contours of thinking in Heidegger: a dionysian science / Nerijus Stasiulis. Filosofija. Sociologija 2024, t. 35, Nr. 1, p. 108-117.
• On the unity of theory and practice in Heidegger’s thought / Nerijus Stasiulis. Filosofija. Sociologija. 2016, t. 27, Nr. 3, p. 249–256.