"Prikeltų mirusiųjų" motyvas trauminėse Gintaro Grajausko ir José Sanchiso Sinisterra’os dramose

LTTekstai, parašyti jau pasibaigus ideologiniams režimams, leidžia pažvelgti į tai, kaip šiuolaikinėje literatūroje perteikiamos sudėtingos praeities patirtys ir parodo jų poveikį kultūrai. Dramaturgija yra itin tinkama kultūrinės traumos naratyvui plėtoti literatūros rūšis, nes vaizduojama trauma visada siejama su dabarties aktualijomis. Dramoms, kaip ir kitiems trauminiams tekstams, būdingi tam tikri motyvai atitinkamai traumai perteikti. Vienas iš tokių motyvų prikelti mirusieji yra nagrinėjamas šiame straipsnyje, lyginant šiuolaikines lietuvių ir ispanų dramas, kuriose atsiskleidžia komunistinio ir fašistinio režimo sukeltos traumos. Komparatyvistinis tyrimas suteikia galimybę išryškinti komunizmo ideologijos paveiktos kultūros apraiškas literatūroje ir nustatyti, kas būdinga posovietiniams ir pofrankistiniams tekstams, o kas europinei trauminei dramai apskritai. Šiuo konkrečiu atveju pastebėta, kad prikeltų mirusiųjų motyvas būdingas tiek lietuvių, tiek ispanų dramoms, o jo panaudojimas suteikia daugiau dramatizmo, leidžia palyginti praeitį su dabartimi ir gali būti žlugimo metafora. RAKTAŽODŽIAI: dramaturgija, trauma, traumos naratyvas, sovietmetis, prikelti mirusieji. [Iš leidinio]

ENThese texts, written after the end of ideological regimes, offer insight into how contemporary literature conveys the complex experiences of the past and their impact on culture. Dramaturgy is a particularly suitable type of literature for developing a narrative of cultural trauma, as the trauma depicted is always linked to current issues. Dramas, like other traumatic texts, are characterized by certain motifs to convey the trauma in question. One such motif, the resurrected dead, is explored in this article by comparing contemporary Lithuanian and Spanish dramas that reveal the trauma caused by communist and fascist regimes. A comparative study allows us to highlight the manifestations of a culture influenced by the ideology of communism in literature and to identify what is typical of post-Soviet and post-Franco texts, and what is typical of European trauma drama in general. In this case, the motif of the resurrected dead was found to be a characteristic of both Lithuanian and Spanish drama, and its use adds drama, allows for a comparison between the past and the present, and can be a metaphor for collapse. KEYWORDS: dramaturgy, trauma, trauma narrative, Soviet era, living dead. [From the publication]

• Neišgyvendinamas sovietmetis : atmintis, prisiminimai ir politinė galia / Vytautas Rubavičius. Colloquia. 2007, 18, p. 116-130.
• Sovietmečio atminties perkūrimas šiuolaikinėje kultūroje / Aurelija Mykolaitytė. Lituanistica. 2016, Nr. 3, p. 187-193.
• Šiuolaikinė drama: bandymas įvertinti sovietmetį / Aurelija Mykolaitytė. Logos (Vilnius). 2016, 88, p. 131-142.