LTŠiame straipsnyje aptariamas laiko (kāla) suvokimas brahmaniškose, budistų ir džainų mokyklose remiantis pirminiais sanskrito šaltiniais ir kritinėmis studijomis. Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daromos išvados, jog filosofinių mokyklų požiūriai išsiskiria labiausiai šiais klausimais: ar įmanomas dabarties suvokimas? Ar jutiminė dabartis yra momentinė, ar ji turi trukmę? Ar laikas yra objektyvus ir realus, ar tik subjektyvi konstrukcija? Atskleidžiama, jog indų filosofiniuose požiūriuose nėra vienos vyraujančios perspektyvos, principinė polemika vyko tarp budistinės nyāyos bei vaiśeṣikos mokyklų. Tyrimas grindžia išvadą, kad indų filosofijoje laikas suprantamas ne psichologiškai, o epistemologiškai, siejant su patikimo pažinimo ir žinių pagrįstumo klausimais. Pagrindiniai žodžiai: laikas, percepcija, Indijos filosofija, epistemologija, budizmas, nyāya, vaiśeṣika. [Iš leidinio]
ENThis article discusses the perception of time (kāla) in the Brahmanical, Buddhist and Jain schools on the basis of primary Sanskrit sources and critical studies. The study employs an integral methodology – textual-semantic, hermeneutical and comparative – to approach the study. It concludes that the approaches of the schools diverge most prominently on the following questions: is the perception of present possible? Is the sensible present instantaneous, or does it have duration? Is time objective and real, or is it just a subjective construction? It has been revealed that there is no single dominant perspective in the Indian philosophical approaches, with the principal polemic being between the Buddhist and the Nyāya-Vaiśeṣika schools. The study concludes that, in Indian philosophy, time is understood not psychologically, but epistemologically, in relation to questions of reliable cognition and the validity of knowledge. Keywords: time, perception, Indian philosophy, epistemology, Buddhism, Nyāya-Vaiśeṣika. [From the publication]