LTŽymaus visuomeninio veikėjo, vėliau gydytojo oftalmologo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus ir Medicinos fakulteto dekano Petro Avižonio tikslai rašant Lietuvišką gramatikėlę buvo itin kuklūs. Susirūpinęs prasta Sankt Peterburge studijuojančiųjų lietuvių kalba, jis nutarė parengti lietuvių kalbos gramatikos konspektą. Kaip sužinome iš pirmosios „Prakalbos“ pastraipos, idealas, prie kurio jis norėjo priartinti savo tautiečių kalbą, buvo naujosios lietuvių inteligentijos leidiniuose (Ūkininke ir Varpe) vartojama kalba. Antanui Smetonai apsiėmus Gramatikėlę (Avižonio žodžiais) „atmušti kažin kokia mašinėle, studentų vartojama profesorių paskaitoms atmušti“ (p. 17), ji 1898–1899 m. sandūroje buvo anonimiškai hektografiniu būdu padauginta. Dėl jos autorystės nekyla abejonių, bet kieno ranka buvo perrašytas hektografavimui skirtas Avižonio tekstas, nustatyti nebeįmanoma; grafologinė analizė parodė, kad tai nebuvo Smetonos ranka. Gramatikėlės sklaida pasirodė platesnė, nei numatė autorius, nes dar 1899 m. Varpo redakcija praneša ją „išleidusi ir išsiuntinėjusi visoms redakcijoms“ (p. 20). Vis dėlto lietuvių kalbos gramatikos istorijoje šis Avižonio darbas gal būtų likęs tik epizodas, jeigu rankos prie jos nebūtų pridėjęs Jonas Jablonskis, sukirčiavęs visą tekstą, ir jeigu bendromis jėgomis parengtas pataisytas variantas, pasirašytas Petro Kriaušaičio slapyvardžiu ir 1901 m. išspausdintas Tilžėje pavadinimu Lietuviškos kalbos gramatika, nebūtų tapęs iki mūsų dienų puoselėjamos lietuvių kalbos gramatinės tradicijos pagrindu. Svarbus šiame procese pasirodė Avižonio sprendimas pateikti savo konspektą Susivienijimo lietuvių Amerikoje konkursui. [Iš teksto, p. 381]