Tariamai finougriškos kilmės Lietuvos vandenvardžiai

LTTyrimo tikslas – patikrinti Aleksandro Vanago ir kitų kalbininkų vykdytų Lietuvos vandenvardžių tyrimų metu nustatytą jų finougrišką kilmę lyginant vandenų vardus su panašiai skambančiais dabartiniais finougriškais apeliatyvais ir tikriniais žodžiais. Manoma, kad toks lyginimas nėra patikimas, kadangi kalbama apie galimus kalbų kontaktus, vykusius prieš 4000 metų, kuomet baltų ir finougrų kalbos turėjo kitokią fonologinę struktūrą. Dėl šios priežasties buvo atlikta lyginamų formų istorinė-fonologinė rekonstrukcija ir nustatyta, ar iš rekonstruotos finougriškos formos galėjo išsirutulioti lietuviška forma. Gavus neigiamą atsakymą, finougriškos kilmės galimybė buvo atmesta. Taip pat buvo tikrinta, ar apeliatyvas, su kuriuo lyginamas Lietuvos vandenvardis, yra vartojamas finougriškų vietovardžių daryboje (semantinis kriterijus). Neigiamo atsakymo atveju finougriškos kilmės galimybė taip pat buvo atmesta. Galiausiai buvo tikrinama lyginamojo finougriško apeliatyvo kilmė ir kai kuriais atvejais paaiškėjo, kad bendrinis žodis finougrų kalbose yra skolinys iš kitų kalbų ir atsirado vėliau negu vyko numanomi baltų ir finougrų kalbų kontaktai dabartinėje Lietuvos teritorijoje.Pritaikius išvardintus metodus, ištyrus pateiktus vandenvardžius ir iš naujo nustačius jų etimologijas paaiškėjo, kad visos iki šiol buvusios nepatikimos. Remiantis naujausiais archeologiniais tyrimais galima teigti, kad Lietuvoje apskritai negali būti akmens amžiaus laikų finougrų substrato. Tačiau neatmestina tai, kad Lietuvoje gali būti naujųjų laikų finougrų (vodų (krievinių)) tikrinių žodžių, kurių šio straipsnio autorius ieškos toliau studijuodamas doktorantūroje. ESMINIAI ŽODŽIAI: finougrai, substratas, vandenvardžiai, onomastika, kalbų kontaktai. [Iš leidinio]

ENThe study aims to verify the Finno-Ugric etymology of 40 Lithuanian hydronyms suggested by Aleksandras Vanagas and other linguists comparing them to Finno-Ugric appellatives and proper names that sound similar. However, such a comparison is not suitable as the supposed contacts took place 4000 yers ago when Baltic and Finno-Ugric languages had different phonological structures. Therefore, there was made historical-phonological reconstruction of the compared forms and scrutinised if the Lithuanian form could have been developed from the reconstructed Finnou-Ugric form. If the answer was negative, then the Finno-Ugric etymology was rejectable. It was also verified if the Finno-Ugric appellative to which a Lithuanian hydronym was compared was used in Finno-Ugric toponym formation. In case of a negative answer the Finno-Ugric etymology was rejectable. Finally, the etymology of the compared Finno- Ugric appellative was verified and in some cases it appeared that they were loanwords from other languages borrowed later than the supposed contacts between Balts and Finno- Ugrians took place in Lithuania.After investigating the suggested etymologies it appeared that all of them were wrong. According to recent archaeological data it can be claimed that there cannot be Finno-Ugric substrate in Lithuania from the Stone Age. Nevertheless, it is not excluded that in Lithuania there could be Finno-Ugric (Votic- Kreevin) proper names, which the author of the article is looking for in his PhD studies. KEY WORDS: Finno-Ugric, substrate, hydronyms, onomastics, language contacts. [From the publication]