Vaižgantas - juoda sutana įaugęs į šviesą : recenzija

LTGitanos Vanagaitės monografija Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika pasiūlo skaitytojui išskirtiniu humanizmu persmelktą tekstą. Monografijos pavadinimo pradžia primena anksčiau tradicinėse monografijose buvusias paantraštes „gyvenimas ir kūryba“, tačiau atsivertę turinį, perskaitę skyrių pavadinimus suabejojame, kad tai bus „klasikinio“ tipo tyrimas. Štai po pratarmės mokslo monografijose laukiame įvado su visais mokslo darbams būtinais, mokslininką disciplinuojančiais burtažodžiais, bet aptinkame skyrių, pavadintą „Be metodologijos, arba apie Juozą Tumą-Vaižgantą be širdies kartėlio“. Pajutę ironiją, suklūstame, skaitome toliau, randame dar ne vieną skyriaus pavadinimą su analogiška sintaksine konstrukcija: „‚Lietuviškai dirbti‘ ir ‚su lietuviais gyventi‘, arba ‚visam kam lietuviškam laimėti laisvės‘“, „Dėdės ir dėdienės, arba apie atsisakymu grįstą pilnatvę“, „Nebylys, arba apie žmogų laiminančią ar smegdinančią aistrą“, „Nepriklausomybės siekis, arba neišsipildęs širdies santykis“. Autorė, pasirinkusi skiriamus dalykus sujungti jungtuku arba, išreiškia ir modalinį abejojimo atspalvį, kuris įgudusiam skaitytojui sako, kad pasirinktas ne griežto aiškinimo mokslinio teksto stilius, o samprotavimų, laisvesnio minčių dėstymo būdas. Monografijai pasitelktas esė žanrams būdingas rašymas pavartojant analogiją įprastam moksliniam žanrui suteikia netikėtumo, gyvumo, sukelia daug asociacijų, leidžia skaitytojui, pasitelkus savąją patirtį, pratęsti neišplėtotas teksto vietas. [Iš teksto, p. 174]

• Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė / Juozas Meškauskas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 2007, t. 30, p. 165-179.
• Tradicijos ir modernumo sąlytis kunigo Jurgio Pabrėžos homiletikoje / Remigijus Oželis. Res humanitariae. 2022, t. 30, p. 177–189.