Pakraščiai Stanisławo Bohuszo-Siestrzeńcewicziaus biografijoje ir dailėje

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Lenkų kalba / Polish

LTLenkijos ir Lietuvos dailės istorijoje Stanisfawas Bohus- zas-Siestrzencewiczius (1869-1927) pelnė talentingo piešėjo šlovę. Dailininką išgarsino Vilniuje parengtas iri9i3 m. Varšuvoje išleistas aštuoniolikos tušo piešinių albumas1. Jo lakštuose vaizduojami kasdieniais reikalais užsiėmę provincijos miestelių gyventojai, valstiečiai ir smulkūs bajorai. Rinkinio scenų siužetai itin paprasti: prekyba mugėse, patrakęs lėkimas dvikinkiu vežimu, žemės ūkio darbai, poilsis, meilinimasis. Meno mylėtojus šie vaizdai pakerėjo įtaigiu realizmu. Veržlaus figūrų judesio ir gyvo linijų žaismo kupinas kompozicijas amžininkai suvokė kaip autentiškus realybės dokumentus. Tai, kas jose užfiksuota, atrodė sava, gerai pažįstama, daug kartų regėta. Antai pasirodžius minėtam albumui, tapytojas, literatas ir dailės kritikas Henrykas Piątkovvskis (1853-1932) teigė, kad, Bohuszo-Siestrzencewicziaus kūrybos pagrindas „yra Lenkijos vaizdas su jos gamta, su jos buitimi, su josypatingu etnografiniu charakteriu ir rasiniu savitumu”. Tuo tarpu jo bendraamžis, taip pat tapytojas ir taip pat dailės kritikas Wfadyslawas Wankie (1860-1925), pasiremdamas paties dailininko tvirtinimu, piešėją vadino lietuviu „iki kaulų smegenų”, kuriam „pasaulyje nėra geresnių tapybos motyvų kaip lietuviška akalica, žmonių, žirgų, mugių tipai”. Pastaroji nuomonė tapo vyraujanti. XX a. pradžioje ir vėlesniais laikais į Bohuszą-Siestrzencewiczių dažniausiai žvelgta kaip į nuoširdų Lietuvos provincijos gyvenimo kronikininką. Tokį įsitikinimą tarytum parėmė daugelyje albumo lakštų įrašyta jų sukūrimo vieta: Wilno. [Iš straipsnio, p. 82]