Lietuvos tarptautinių sutarčių odisėja: 1939 m. rugpjūtis - 2021 m. birželis

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTIki 2021 m. vasaros istorikas, tyrinėjantis tarptautinius santykius laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, apsilankęs Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau - LCVA) būtų labai nustebęs archyvo fonduose radęs vos vieną kitą Lietuvos sutartį su užsienio valstybe. Daugelis istorikų bei archyvarų neatmetė galimybės ar net buvo įsitikinę, kad Lietuvos tarptautinių sutarčių originalai, kaip ir nemaža dalis kitų Lietuvos valstybei svarbių dokumentų, po okupacijos išvežtų į Sovietų Sąjungą, taip ir liko dūlėti rytinio kaimyno archyvuose. Istorikams prireikus, sakykime, Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. Taikos sutarties, iš Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (toliau - URM) Diplomatijos archyvo tekdavo skolintis Sovietų Rusijai priklausiusio sutarties egzemplioriaus faksimilę. Atkūrus Nepriklausomybę archyvų grąžinimo klausimus tikėtasi spręsti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinėje komisijoje. Rusijos pusė, deja, nebuvo linkusi rimtai svarstyti tokių galimybių. Eiliniame komisijos susitikime, apsvarsčius prekybos, energetikos, transporto ir kitus aktualius dvišalius reikalus, tariamai dėl laiko stokos su archyvais susiję klausimai paprastai būdavo perkeliami į kitų metų posėdžių dienotvarkę. Lietuvos pusės pastangos aktualizuoti šį bendradarbiavimo aspektą nebuvo sėkmingos. Ne ką produktyvesni buvo ir bandymai tiesiogiai su Rusijos archyvų vadovybe aptarti šią abiem pusėms jautrią temą. Tokia Rusijos pozicija stiprino įsitikinimą, kad ši šalis tebesaugo Lietuvai priklausančius archyvus, ir viltys juos susigrąžinti palaipsniui nyko. Procesai, vykstantys šiuo metu Rusijoje, neleidžia tikėtis pozityvių sprendimų. Rusijos pasisavintų Lietuvos archyvų susigrąžinimo klausimas į dvišalių santykių dienotvarkę gali grįžti tik po rimtų, demokratinių permainų šioje šalyje. [Iš straipsnio, p. 36]

ENBefore summer 2021, a historian, doing a research on the international relations in the inter-war period and having consulted the Lithuanian Central State Archives (hereinafter ‘LCSA’) would have been surprised to find only a few agreements concluded between Lithuania and a foreign state. Many historians and archivists made a guess bordering on certainty that the original copies of Lithuania’s international agreements, as well as a number of other documents of national importance, which had been taken to the Soviet Union after the occupation, were lost in the archives of our Eastern neighbour. For instance, if historians needed to consult the 1920 Soviet-Lithuanian Peace Treaty, they had to borrow a facsimile copy of the copy belonging to the Soviet Russia from the Diplomatic Archives of the Ministry of Foreign Affairs of the Russian Federation.After the restoration of Lithuania’s independence, the return of the archives was expected to be addressed by the inter-governmental commission of the Republic of Lithuania and the Russian Federation. Regrettably, the Russian side did not want to seriously consider such a possibility. Having discussed trade, energy, transport and other relevant bilateral matters at a regular meeting, the Commission would usually, due to the alleged lack of time, put archive-related matters on the agenda of the next year’s meeting. Lithuania’s efforts to put this aspect of cooperation on the priority list failed. Attempts to discuss this mutually sensitive issue directly with the management of Russia’s Archives were unproductive either. Russia’s stance reinforced the belief that Russia was still keeping the archives that belonged to Lithuania, and the hopes of recovering them gradually faded. The processes currently taking place in Russia prevent us from expecting any positive solutions. The recovery of Lithuania’s archives misappropriated by Russia cannot be eventually put on the bilateral agenda unless some serious democratic changes in Russia take place. [Extract, p. 64]