LTAtviras socialinio klausimo ir kritikos laukas formavosi kartu su lietuvių nacionalinio judėjimo pradžia XIX a. pabaigoje kaip svarbi nacionalinės tapatybės dalis šalia politinių ir kultūrinių klausimų. Tai patvirtintų dar XX a. pradžios trumpesni ar ilgesni mėginimai išsiaiškinti socialinio klausimo subtilybes3 ar, pavyzdžiui, vėliau ekonomisto Albino Rimkos 1932 m. išleista studija4, kurioje apibendrinti svarbūs socioekonominiai svarstymai lietuviakalbėje visuomenėje. Akivaizdu, kad visą šį lauką formavo ir vietinės aktualijos bei europiniai procesai: valstybių vykdomos socialinės reformos, socialistiniai ir krikščioniški darbininkų judėjimai. Tačiau susikoncentruokime j tarpukarj. Kam gi anuomet rūpėjo socialinis klausimas? Pirmiausia reikėtų išskirti suinteresuotus asmenis, kurie socialinės veiklos sferose dirbo patys arba su ja susidurdavo kasdieninėje veikloje: tai visuomeninių organizacijų nariai, savivaldybininkai, mokslininkai (sociologai, agrarininkai, geografai, teisininkai), dvasininkai ir menininkai. Išvardintų grupių santykis su socialiniu lauku plačiąja prasme buvo paremtas nuolatinio veikimo patirtimi, siekiant pamatyti, atskleisti ar pakeisti tam tikras kasdienybės realijas. Reikia pabrėžti, kad atviros socialinės kritikos, ypač 4 dešimtmečio Lietuvos viešojoje erdvėje, nebūta daug, nes autoritarizmo politiniame lauke aštri kritika dažniausiai dienos šviesos neišvysdavo, daugiausia ginčytasi ne apie galimas idėjines socialinės politikos kryptis, o apie jau vykdomos konkrečios politikos praktikas. [Iš straipsnio, p. 15-16]