Perteklinės emocijos interneto įvaizdžių ir juos perdirbančio meno ekosistemoje

LTInternete sklandančios emocijos, įsiterpiančios į tikrovę, ir jų reikšmė individų savivertei, bendruomenėms ir demokratijos procesams atsiduria ne tik mokslininkų, bet ir kultūros kritikų dėmesio centre, taip pat tampa menininkų, mėginančių žaisti socialinių tinklų galimybėmis, kūrinių tema. Šiame skyriuje apariama informacinių technologijų ir meno ekosistemų sąveika - kaip menininkai perdirba interneto psichodramose dalyvaujančius vaizdus, sutrikdo komunikacinių tinklų automatizmą ir kūrybos formas paverčia kritikos instrumentais. Nagrinėjami ironiški Laisvydės Šalčiūtės vaizdiniai komentarai apie virtualybę ir tikrovę įsiūbuojančias emocijas, jos ir Artūro Valiaugos žaidimai su Monos Lizos kaip populiaraus memo idėja. Aptariama dviejų fotografų - Remigijaus Treigio ir Beno Šarkos - diskusija vaizdais Facebook’o tinkle, bandant įprasminanti internete dingstančio laiko potyrį ir egzistencinį nerimą, juoku nukenksminant pandemijos klaiką.Šalčiūtė, Valiauga, Treigys ir Šarka savaip diagnozuoja ir kritikuoja tai, ką atskleidžia ir jau dešimtmetį vykstantys dviejų, konkurentus prarijusių internetinės erdvės gigantų Google ir Facebook bei jų nuosavybe tapusių socialinių tinklų YouTube, Instagram ir WhatsApp poveikio visuomenei ir individams tyrimai. Isteriška, performatyvi, emocijas sužadinanti, tapatybes nuolat permontuojanti ir algoritmų pakurstoma psichodrama nėra tik virtualioji tikrovė. Ji veikia ir socialinę tikrovę, kelia emocines bangas, nesuvaldomai plukdančias visuomenes į potencialiai klaikią ateitį. Vis dėlto, gretinant fotografijos ir interneto aparatą, verta klausti: ar įmanoma iš jo veikimo pasitraukti ir kaip nuo jo atsiriboti? Kaip menininkų perimtos interneto sklaidos galimybės ir perdirbti vaizdiniai gali ardyti sukonstruotų įsitikinimų paveikslus ir pertraukti klaiką?. [Iš teksto, p. 200]

ENIn the fifth chapter “The Excess of Emotions in the Visual Ecosystem of the Internet and Art” Agnė Narušytė reveals how social networks create misleading visual labyrinths characterized by the excess of emotions. She explores how online space and image-sharing media affect social life and artistic ecosystem. The hysterical, performative, emotionally evocative, algorithmically re-engineered and algorithm-fueled psychodrama is not limited to a virtual reality, but spans into social reality and a confused existence that leads uncontrollably to a potentially scary future. Case studies show how spectacular cyberculture is being reflected in the creative strategies of Lithuanian artists, who reveal the hidden layers of the new visual existence offering rebellious contravisuality. The artists rework images involved in online psychodramas, disrupt the automation of communication networks and turn creative forms into the instruments of criticism. [Extract, p. 259]