LTSkaitmeninėje vaizdo kultūroje veikia nematomos algoritminės sistemos ir kompiuterinės programos, todėl ji nebėra grynai vaizdinė. Dirbtinis intelektas ir šešėlinės programos, būdamos medijų technologijos sfera kuria ir naujas kultūrines konotacijas. Tad šioje dalyje aptariama žmogui nepažini, neprognozuojama algoritminės vaizduotės veikmė, dirbtinio intelekto kūrybinio potencialo ir legitimumo meno rinkoje problematika. Tai skatina iškelti žmogaus biologinių smegenų ir vaizduotės vaisiais besinaudojančios „pusiau savarankiškos“ mašinos atminties ir automatizuotos skaitmeninės vaizduotės klausimus. Gvildenti aktualų manipuliavimo informacija ir vaizdais lauką, dėmesį telkiant į algoritmo gebėjimą apgauti. Ir analizuoti dirbtinio intelekto įrankių naudojimą politiniame aktyvizme bei mene, taip pat atskleidžiant jų pasitelkimą propagandos ir skirtingais kanalais plintančios melagingos informacijos (Jake news) srityse. [Iš teksto, p. 126]
ENThe intrusion of machine vision into the creative realm is changing the ontological relationship between technologies and arts. Skaidra Trilupaitytė considers the issue in the third chapter “Digital Faces or “Portraits” Created by Artificial Intelligence.” This section explores the rise of algorithmic aesthetics and algorithmic imagination, providing examples of how computer programs and computer vision are integrated into the creative field. The author is concerned with how artificial intelligence can be creative, and how it works in art. The programs of image generation, recognition and classification raise fundamental questions about algorithm creativity and the artistic capacities of AI in relation to humans. Therefore the author asks if the tools of AI are solely the extensions of human consciousness and vision or they go beyond this?. [Extract, p. 258]