Medijų antropocenas: postmodernusis vaizdinis sąmonės užvaldymas

LTAntropocenas kildinamas iš Industrinės revoliucijos, kai įvairiapusiškai stiprėjant mokslo, gamybos ir technologijos susisaistymui, pasaulį perdirbanti ir perkeičianti gamybinė žmogaus veikla tampa esmine gyvenamojo pasaulio kaitos galia, vis labiau keliančia grėsmę paties žmogaus, kaip rūšies, išlikimui. Antro- pocenu įvardijama šiuolaikinio kapitalizmo raida, kurioje įsivyrauja žmogaus gyvenamąjį pasaulį suprekinantys ir suišteklinantys veiksniai, nauju technologiniu pavidalu apsireiškiantys skaitmeninių medijų išplitimo stadijoje. Dabartiniuose antropoceno apmąstymuos iškeliama medijų svarba, kuri jau buvo įvairiais aspektais aptarinėjama postmoderniuoju įvardijamo filosofavimo lauke. Tad aiškinantis postmoderniojo medijinio sąmonės užvaldymo ypatumus, į antropoceno įsivyravimą šioje dalyje žvelgiame medijų sklaidos ir jų techninio įsivyravimo požiūriu, šiuolaikinę antropoceno stadiją įvardindami medijine. Jos pradžią Bernard’as Stiegleris apibendrintai pažymi 1993 metais, kai įsiviešpatauja skaitmeninis WWW valdymas ir pasaulyje vis garsiau ir įsakmiau girdėti „keturi Apokalipsės raiteliai“, sparčiai ardantys industrines visuomenes. Jų raidoje įžvelgiamas egzistencijos skaitmeninimo nulemtas naujasis proletarizavimasis ir visuomenių bukėjimas. Šiuos požymius jau gerokai anksčiau buvo iškėlęs Guy Debord’as, nužymėjęs integruoto reginio visuomenės iškilimo prielaidas bei gaires, medijomis užvaldant atmintį bei ateities vaizdinius, ir prabilęs apie „užprogramuotą savinaiką“.Esminiu reginio galios politiniu tikslu laikomas istorinės žinijos ir istorinės nuovokos išnaikinimas, nuosekliai įgyvendinant sisteminį tikslą: „pertvarkyti visuomenę, kad neliktų bendruomenės“. Didžiausia spektakliškosios demokratijos vertybe pripažįstamas visuotinis užglušimas ar idiotizmas, aiškiai regint, kaip esminiai rinkodariniai „reklamavimo/kontrolės tinklai nejaučiamai virsta sekimo/dezinformacijos tinklais“. Klausimas - kas ir kaip galėtų pakeisti ar įveikti vis labiau išsiskleidžiančią medijų antropoceno visuomenės „glušinimo“ tendenciją, kai sunyksta humanitarinė teorinė Žinija, ją keičiant spalvingais vadinamojo „transhumanizmo“ gundymais, o individualios ir kolektyvinės individuacijos vyksmus iš socialinio egzistencijos lauko perima ir užvaldo skaitmeninės algoritminės medijų technologijos? Įveika turėtų įgauti „geologinės“ raiškos politinę galią, tačiau ar esama prielaidų tokiai galiai rastis stiprėjančios didžiųjų pasaulio valstybių kovos ir ginklavimosi varžytuvių aplinkoje? Kaip tik atsako į antropoceno keliamus iššūkius, kuriuos išryškino ir sustiprino 2020-aisiais prasidėjusi pasaulinė pandemija, paieškos pastaruoju metu tampa esmine filosofinių, politinių ir sociokultūrinių svarstymų tema, išsiskleidžianti Hei- deggerio kelto būtiškojo „technikos klausimo“ perspektyvoje. [Iš teksto, p. 28-29]

ENIn the first chapter, “The Media Anthropocene: the Postmodern Overmastery of Visual Consciousness”, Vytautas Rubavičius argues that only a profound understanding of the logic of postmodern capitalism, which overmasters visual media, enables a critical evaluation of the current social and cultural “appearances”. The chapter provides a theoretical framework for assessing visual media that reinforce the marketization of public consciousness and memory, subordinating psychosomatic and biological processes to technology. The author discusses the insights of Heidegger, Stiegler, Ellul and other philosophers of technology, considering the broad process of the mastery of consciousness through the technological engineering. Bernays’s work and practice help to understand this process, which is evolved in the digital “society of the spectacle”. Also, Stiegler s thinking about Bifurcation, as a vital possibility of planetary change, relates to Heidegger’s testamentary Spiegel interview about the future of mankind. This raise a fundamental question: is it possible to build a “geological” political will that meets the challenges of the Anthropocene and is capable ofbringing about a fundamental change into the operation of entropic planetary capitalist system? The media Anthropocene, based on computational technologies - the current state of global capitalism recycling “human resources”, living matter and living energy - continues to industrialize, desymbolize, algorithmize society, increases its entropy and destroys sociality. Therefore, the author considers how we could break free from the cinematic consciousness and the future images projected in it? How could we get rid of the systemic technological governance and integrative propaganda? How could we change ourselves in a toxic environment of image-making, laying foundation for the new ethics?. [From the publication p. 256-257]