Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vaikystė: tarp pareigų ir pramogų

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTLenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galiojant specifinei sosto perėmimo tradicijai, tėvą soste nebūtinai turėjo keisti jo sūnus. Tačiau iki pat XVI a. antros pusės Lenkijos karaliais ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais išliko Jogailaičių dinastijos palikuonys, didelės viltys buvo dedamos j paskutiniuoju Jogailaičių tapusio Žygimanto Augusto (1544/1548-1572) santuokas, tikintis vyriškos lyties įpėdinio. XVI a. pabaigoje - XVII a. viduryje Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įsitvirtinusi Vazų dinastija, net trys jos atstovai buvo Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, kol paskutinysis - Jonas Kazimieras Vaza (1648-1668) - mirė be palikuonių. XVII a. antroje pusėje - XVIII a. kraštą valdė elekciniai valdovai, iš kurių nesusiformavo ryškesnė dinastinė linija. Išimtimi galima laikyti XVIII a. valdžiusius saksoniškosios kunigaikščių Vetinų dinastijos atstovus - Augustą Stiprųjį (1697-1704, 1709-1733) ir Augustą III (1733-1763). XVII-XVIII a. į sostą sėdo ne vienas Lenkijos diduomenės atstovas, nuo mažens neruoštas tokiai pozicijai užimti. Susilaukę palikuonių juos augino kaip būsimus sosto paveldėtojus. Nepaisant visko, tiek XV-XVII a. pirmos pusės dinastiniai valdovai, tiek juos keitę nevaldoviškos kilmės asmenys priklausė aukščiausiam visuomenės sluoksniui, tad buvo auklėjami ir edukuojami atsižvelgiant į to meto pedagoginę teoriją ir praktiką pagal griežčiausius standartus, ruošiami užimti svarbias pozicijas visuomenėje. Apie vienų valdovų vaikystę ir jaunystę žinome daugiau, apie kitų - itin mažai, tačiau apibendrintą Lenkijos ir Lietuvos valdovų vaikystės - išsiauklėjimo, išsilavinimo - paveikslą galime matyti. [Iš straipsnio, p. 76]

ENDue to a throne succession tradition specific to the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania, a son did not necessarily have to replace his father on the throne. However, up to the second half of the 16 th century, it was the descendants of the Jagiellon dynasty that remained kings of Poland and grand dukes of Lithuania, with great hopes being placed on the marriages of the last Jagiellon, Sigismund Augustus (1544/1548-1572) in expectation of him producing a male heir. At the end of the 16th-mid-17th centuries, the Vasa dynasty had taken to ruling in Poland and Lithuania, with three of its representatives being kings of Poland and grand dukes of Lithuania until the last one - John Casimir Vasa (1648-1668) - died without leaving any heirs. In the second half of the 17th to the 18th century, the land was ruled by elected leaders from whom no clear dynastic fine formed. An exception could be the representatives of the ducal Wettin dynasty of Saxony that reigned in the 18th century - Augustus the Strong (1697-1704, 1709-1733) and Augustus III (1733-1763). A number of representatives of the Polish aristocracy took the throne in the 17th-18th centuries, despite not being raised to ever hold such a position. Once they had offspring, they would be brought up as future successors to the throne. Regardless of all of this, both the dynastic rulers of the 15th-first half of the 17th centuries and the individuals of non-monarchical origins from the highest layers of society who replaced them were raised and educated in line with the pedagogical theory and practice of the day, abiding by the strictest standards in preparation for one day holding important positions in society. We know more about the childhood and youth of some rulers, and very little about that of others, however we can piece together a general picture of the childhood - upbringing and education - of the rulers of Poland and Lithuania. [Extract, p. 76]