LTStraipsnio tyrimo objektu pasirinkti Sofijos Kriaučiūnienės laiškai Mailai Talvio (Mikolai), publikuoti knygoje „Nemuno krašto aidai: laiškai Mailai ir Josepiui Mikoloms“ (Vilnius: Džiugas, 1996). Yra išlikę 36 S. Kriaučiūnienės laiškai M. Talvio, rašyti 1894–1909 m. laikotarpiu, knygos sudarytojo profesoriaus Stasio Skrodenio rasti Suomijos archyvuose (Helsinkyje ir kt.). Šie laiškai, kurie anksčiau Lietuvoje nebuvo žinomi, praplečia lietuviškos spaudos raidą, jos sąsajas su moterų vertybinių nuostatų trajektorijomis Rusijos imperijoje, papildo moterų emancipacijos istoriją, pristato kitus, anksčiau neakcentuotus tautinio tapatumo stiprinimo būdus (tautosakos rinkimas, lietuviškų drabužių akcentai). Laiškas reprezentuojamas ne tik kaip konkretaus asmens tekstas su tam tikra užkoduota informacija, ne tik literatūrinių įvaizdžių produktas, bet kartu yra svarbus šaltinis, dokumentas. Neturint M. Talvio laiškų, galima tik apytiksliai rekonstruoti jos ir S. Kriaučiūnienės dialogą, bet kultūrinės aplinkos ženklai juose yra labai ryškūs. Pagrindinė straipsnyje keliama mintis: iki galo išrašytoje vyriškoje tautinio atgimimo istorijoje net ir aktyviai besireiškiančioms moterims buvo paliktas „namų šeimininkių“, padėjėjų, „rūpesčių moterų“ (anot Solveigos Daugirdaitės) vaidmuo, nors daugeliu atveju (tą patvirtina ir epistolinis palikimas) jos ir buvo tie tikrieji kultūrinio gyvenimo varikliai. [Iš straipsnio, p. 773]