Petras Kriaučiūnas, "Aušra" ir filologija
LTPetras Kriaučiūnas mūsų istorijoje pirmiausia įrašytas kaip tautinio atgimimo lyderis, sakytiniu žodžiu, pedagoginiu darbu ir kasdiene lietuvybę skelbiančia laikysena įgyvendinęs tai, ką J. Basanavičiaus „Aušra“ teigė savo rašytiniais tekstais. Jeigu į P. Kriaučiūno veiklą ir interesų sritis pažiūrėsime kiek konkretesniu, bet tokiu pat pakylėtu žvilgsniu, tai turėsime padaryti išvadą, kad ir stebuklingasis XIX a. antrosios pusės mūsų tautinis atgimimas, ir iš jo kilusi naujųjų laikų Lietuvos valstybė pirmiausia buvo pastatyta ant humanitarinių – gimtosios kalbos, kalbos mokslo, istorijos ir tautosakos – pamatų. Tikrai verta sutikti su K. Griniumi, vadinančiu P. Kriaučiūną „varpininkų demokratijos sąjūdžio auklėtoju“, tačiau pirmiausia jis buvo ir visada liko „Aušros“ žemės ir tikėjimo žmogus. Ir ne vien dėl to, kad visi Sūduvoje „Aušrą“ gaudavę per Marijampolės mokytojus P. Kriaučiūną ir P. Arminą, o P. Kriaučiūnas „vienas pats imdavo 100 egz. „Auszros“. Tai epochai ir atgimimo ideologijų plejadai jis priklauso dėl savo lietuvybės, dėl veiklos principų ir temų, kuriomis domėjosi ir kuriomis gyveno. Kas sklido iš „Aušros“ puslapių, tas buvo paliudijama kasdieniu P. Kriaučiūno gyvenimu ir virsdavo jo tautinės propagandos argumentais. Lietuvos atgimimo lyderių XIX amžiaus antroje pusėje skelbta ideologija niekuo nesiskyrė nuo siekių, kuriuos skelbė kitų, laisvės neturinčių, tautų išsivadavimo judėjimai: pažadinti užgesusią tautos istorinę atmintį, įkvėpti pasitikėjimo ir kelti tautinę savimonę, burti lietuvius, nekreipiant dėmesio į jų pažiūras, išsilavinimą ar išpažįstamą tikėjimą.
