Vištyčio stačiatikių cerkvės statyba

LTPrieš Pirmąjį pasaulinį karą nepriklausomos Lietuvos Respublikos ribose gyvavo 48 stačiatikių parapijos, trys vienuolynai, be to, veikė 18 kariuomenės cerkvių ir 41 filija (mokyklų, ligoninių, kalėjimų, kapinių koplyčios), iš viso 110 cerkvių. Vienos cerkvės etatus paprastai sudarydavo klebonas, psalmių giedotojas ir diakonas. Visiems jiems Rusijos valdžia mokėjo algas. Be to, klebonai gaudavo pajamų iš parapijos ir nekilnojamojo turto: stačiatikių cerkvėms priklausė nuo kelių iki keliasdešimt hektarų žemės, miškų, daug ežerų, malūnų, dažniausiai konfiskuotų uždarius katalikų vienuolynus bei bažnyčias, dovanotų ištikimybę valdžiai demonstravusių žemvaldžių. Bažnytinį kompleksą, be pačios cerkvės, paprastai sudarydavo mokyklos, klebonijos bei minėtų bažnyčios tarnų, taip pat cerkvės sargo gyvenamieji bei ūkiniai pastatai. Vištyčio cerkvė – viena paskutiniųjų pastatytų Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Nedidelė medinė cerkvelė ežero pakrantėje atsirado 1912 m., buvo pašventinta šventojo Vladimiro garbei. Ji niekuomet neturėjo parapijos statuso – iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui buvo Kalvarijos Šv. Agafono cerkvės filija, vėliau – Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio. Kaip ir visos Užnemunės cerkvės (o jų iki Pirmojo pasaulinio karo šiame regione atsirado bent 15), buvo pavaldi Chelmo–Varšuvos stačiatikių vyskupijai. [Iš straipsnio, p. 621]