Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčia

LTXVII a. vykstant kovai tarp katalikų ir reformatų, evangelikai liuteronai minėtame ir vėlesniame amžiuje buvo iškeldinti iš Bohemijos ir Zalcburgo. Zalcburgo arkivyskupas atkakliai kovojo su reformatais ir, palaikomas imperatoriaus, pasiekė, kad evangelikai liuteronai būtų ištremti. Tokių ištremtųjų buvo apie 18 000 žmonių. Kur šie visi žmonės turėjo dėtis? Keliavo į protestantiškus kraštus, taip pat į Prūsiją, kurios valdovas Fridrichas Vilhelmas I 1732 m. išleido atitinkamą įsaką ir pažadėjo priimti ištremtuosius bei garantavo jų socialinį aprūpinimą. Berlyne, Prūsijos sostinėje, susirinko tūkstančiai žmonių. Per 10 000 šių žmonių iš Prūsijos laivais buvo plukdomi iš Ščecino į Karaliaučių. 5 500 ištremtųjų 780 vežimais atvyko į Rytų Prūsiją. 1709–1712 m. Rytų Prūsiją ir pasienio teritorijas Lietuvoje buvo nusiaubęs juodasis maras. Dauguma gyventojų išmirė, liko vien kaimai vaiduokliai. Į ištuštėjusias Rytų Prūsijos teritorijas buvo keliami Zalcburgo evangelikai liuteronai ir čia apgyvendinami. 1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Užnemunė atiteko Prūsijai. Į naujai įsteigtą Naująją Rytų Prūsiją kėlėsi dar ne visai įsikūrę zalcburgiečiai ir prūsai. Apie 80 proc. jų įsikūrė 40–60 km ilgio pasienio ruože. Vėliau tai ir buvo tos Lietuvos teritorijos, kuriose gyveno vokiečiai. Minėtuose regionuose nebuvo evangelikų liuteronų parapijų, liuteronai imigrantai savo vaikus krikštydavo katalikų bažnyčiose. Tai sukeldavo ne tik tam tikrų nepatogumų, bet ir religinės nesantaikos. Dėl to atvykėliai ėmėsi kurti savo parapijas ir statyti maldos namus. [Iš straipsnio, p. 591]