Vištyčio smuklės

LTSmuklių atsiradimas LDK siekia ankstyvuosius viduramžius. Iš pradžių smuklės priklausė valdovui, suteikdavusiam jas valdyti kaimų seniūnams. Nuo XV a. didieji LDK kunigaikščiai miesto Magdeburgo privilegijose dažnai nurodydavo, kad „miestų ir miestelių bažnyčių naudai jos dabartiniams valdytojams bei jo teisėtiems įpėdiniams mūsų <...>dvare atidavėme, pavedėme ir dabar atiduodame, pavedame ir amžinai priskiriame teisę statytis ir įrengti laisvą smuklę bažnyčios žemėje ir sklype iš tos smuklės imti duoklę ir visokią naudą ramiai, be jokio trukdymo ir tą pelną naudoti taip kaip pasirodys naudingiausia dabartiniam valdytojui bei jo įpėdiniams“. Kai kurios smuklės priklausė ir didikams. Nelegalių smuklių negalėjo būti, nes tai griežtai sankcionavo Lietuvos Statutas. LDK iki XVIII a. užeigos buvo daugiausia medinės. Dvarų ir klebonijų smuklės buvo statomos prie pagrindinių kelių, dažnai sankryžose, šalimais miestelių, jų aikštėse, seniūnijų kaimuose ir bažnytinėse valdose. Smuklės buvo trejopos: midaus, alaus ir degtinės. Vienas smuklininkas galėjo laikyti vieną alkoholio rūšį, dvi arba ir visas tris. XVIII a. istorijos dokumentuose sutinkami įvairūs smuklių pavadinimai to meto valstybine lenkų kalba – „austeria“, „oberża“, „zajazd“, „gospoda“, „gościniec“. Kaimuose būdavo eilinės smuklės, vadinamos „Dom szynkowy“, miesteliuose įprastai būdavo užeigos namai – „Karczma wjezdna“ tipo smuklės. [Iš straipsnio, p. 324]