Vištyčio miestelėnų ginčai su seniūnu 1772-1790 m.

LTMiestelėno sąvoką įvedė istorikai K. Jablonskis, R. Jasas, J. Orda ir M. Jučas, 1961–1968 m. išleidę trijų tomų istorinių šaltinių leidinį „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“. Miestelėnais buvo pavadinti miestelių gyventojai, turėję valstybėje išskirtinį statusą. Jų teisinė padėtis buvo tarpinė tarp miestiečių ir valstiečių. Miesto teisė, o ne urbanistinė erdvė, ūkinis ir ekonominis potencialas, pastatų kiekis ar gyventojų skaičius lėmė miesto statusą. Teisę nustatydavo renkama miesto savivalda (magistratas), kurią sudarė burmistrai, tarėjai, suolininkai, iždininkas, raštininkas, vachmistras. Savivaldą garantavo Magdeburgo teisė. 1791–1792 ir 1793–1794 m. suvienodinus miestų valdymą, Magdeburgo teisės nustojo galioti. Savivaldą garantavo Miestų įstatymai, o miestelių teises į savivaldą tvirtindavo valdovas savo privilegijomis. 1765 m. LDK rūmų iždininkas A. Tyzenhauzas, siekdamas padidinti karaliaus pajamas, padidino činšą, apdėjo valstiečius mokesčiais ir įvedė lažą naujai įkurtuose palivarkuose. Miestelėnai privalėjo atlikinėti tokias pat prievoles kaip ir valstiečiai, nukentėjo miestelėnų turtas, traukėsi miestelių teritorija. Žemvaldžiai steigė palivarkus, didino valstiečiams ir miestelėnams prievoles, rentą ir činšą, įvedinėjo lažą, steigė dvaro monopolius alkoholio gamyboje. Kilo išnaudojimas ir savivalė. Valstybinių dvarų valdytojai iš valstiečių ir miestelėnų lupo dvigubus mokesčius – savo nustatytus ir tuos, kuriuos jau seimas panaikino. [Iš straipsnio, p. 310]