Magdeburgo miesto teisė Vištyčiui

LTXIV–XVI a. istoriniuose šaltinuose įvairuojantys vietovių pavadinimai miasto ir miasteczko, jų dydis, ekonominis pajėgumas ir agrarinis pobūdis skatino juos, remiantis lenkų istoriografijos patirtimi, įsivardinti taip vadinamais mažaisiais magdeburginiais miestais – Magdeburgo teises turinčiais miestais. Svarbiausi miesto dokumentai buvo Magdeburgo miesto teisės suteikimo, vadinamosios magdeburginės privilegijos, aktai ir jų patvirtinimai – konfirmacijos. Tai buvo miesto laisvės ir gyvybingumo teisinis garantas, sudarantis sąlygas miestui augti, plėstis ir stiprėti ekonomiškai. Antri pagal svarbumą buvo valdovų privilegijos steigti turgus, nustatyti prekymečius, įsikurti miesteliuose žydams, treti – vaito pareigų (vaitysčių) suteikimas įvairiems asmenims, dažniausiai stambiems žemvaldžiams, ketvirti – seniūnijų inventoriai, kurie perteikė miestų struktūrą (gatves, apgyvendinimą, sklypų skaičius), gyventojų sudėtį (rusėnai, lenkai, žydai, lietuviai, vokiečiai), turimą turtą, žemę, baudžiavos dienas, mokamus mokesčius, činšą, einamas prievoles. Šie dokumentai–inventoriai sudarė miesto istorijos, jo socialinio ir ekonominio vystymosi pagrindą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečiai puikiai suvokė originalių Magdeburgo teisės suteikimo jų miestui dokumentų išsaugojimo svarbą. Tai buvo neįkainojama vertybė miesto bendruomenei, nes buvo vienintelis ir nenuginčijamas miestiečių teises patvirtinantis įrodymas. Privilegijų suteikimo dokumentai ypatingai buvo svarbūs seniūnams, nes juose buvo tiksliai apibrėžtas seniūno vaidmuo miesto valdyme ir fiksuojamos iš miesto gaunamos pajamos. [Iš straipsnio, p. 231]