WEGE 57: su Dievo pagalba jiems turėtų tikrai pasisekti

LT„Wegeberichtai“ – nepaprastai svarbus istorijos šaltinis viduramžių Lietuvos istorinei geografijai ir socialiniams ekonominiams santykiams tirti. Jie tapo savotišku žodiniu viduramžių Lietuvos žemėlapiu, kuriame gausu lietuviškų vietovardžių – toponimų ir hidronimų. „Wegeberichtus“, be abejonės, surašydavo patys žvalgai kryžiuočiai, tačiau juos vedė gerai mokantys prūsiškai, lietuviškai ir vokiškai vedliai (Leitsmann) – prūsai, gyvenę arčiau dykynės (Wilderniss, dykros), skiriančios Lietuvą nuo Ordino žemių, arba lietuviai pabėgėliai, tarnavę vokiečiams, bei prūsai kolonistai, apsigyvenę Lietuvoje. Taigi karo kelių aprašymuose lietuviški vietovardžiai, prieš juos užrašant vokiečiams, bus perėję dar ir prūsų vertėjų lūpas. Vieni vietovardžiai juose nepakito, kiti patyrė ne tik prūsų, bet ir vokiečių ir net lietuvių kalbos įtaką. Todėl daugelis geografinių objektų nurodyti netiksliai ir dabar juos sunku identifikuoti. Tai liečia ir Vištyčio vardą, kuris amžiams bėgant keitėsi ir turėjo daugybę formų. Gauti per pilių komtūrus žvalgų surašyti tekstai buvo trumpinami, vienodinami, daromi jų nuorašai ir siunčiami Kryžiuočių ordino magistrui, didžiajam maršalui Konradui Valenrodui ir kitiems Kryžiuočių ordino maršalams. „Wegeberichtais“, kaip žemėlapiais, naudodavosi karo žygių vadovai. Ir pats K. Valenrodas yra puolęs LDK šiais žvalgų aprašytais keliais. [Iš teksto, p. 223]