Draminė teorijos ir praktikos vienovė Vydūno filosofijoje

LTStraipsnyje, remiantis Aristotelio nubrėžta teorinės ir praktinės filosofijos skirtimi, bandoma atskleisti Vydūno filosofinės prieigos originalumą, kurį, straipsnio autoriaus požiūriu, lemia tai, kad filosofinė teorija - kaip teorinė žiūra, teorinis regimo ir mąstomo vaizdo išvydimas - Vydūno yra perkeliama j dramos plotmę ir tampa dramiškai jveiksminama. Šis teorijos įveiks- minimas Vydūnui leido filosofinę teoriją praktikuoti, praktiškai kultivuoti, užuot ją plėtojus abstrakčiai hermetišku būdu. Būtent drama Vydūno kūryboje leidžia susieti teorinį ir praktinį filosofinio mąstymo režimus taip, kaip jie, straipsnio autoriaus įsitikinimu, nebuvo sujungti jokio kito filosofo, išskyrus Platoną, kūryboje Vydūnas ne tik kūrė filosofinių idėjų kupinas dramas, bet ir pačią filosofinę teoriją savo tekstuose praktikavo kaip filosofinę minties dramą, sukurdamas įstabią draminę filosofinės teorijos ir praktikos vienovę. Ši aplinkybė, straipsnio autoriaus manymu, reikalauja žvelgti į filosofinį ir dramaturginį Vydūno palikimą kaip vientisą visumą, jo filosofijoje įžvelgiant dramaturgijos elementus, o dramose - filosofijos elementus. Vien dėl pasitelkiamos filosofinės prieigos originalumo, net neatsižvelgdami į konkretų Vydūno filosofijos turinį, kuris, be jokios abejonės, taip pat yra labai svarus bei reikšmingas, Vydūną turėtume laikyti vienu talentingiausių lietuvių filosofų. Tad teberusenantį šiuolaikinių filosofų ir kitų humanitarų ginčą, ar Vydūną dėl tam tikrojo mąstymui būdingo sinkretiškumo apskritai verta vadinti filosofu, derėtų laikyti baigtu. Pagrindiniai žodžiai: Vydūnas, Aristotelis, Platonas, drama, teorija, praktika. [Iš leidinio]

ENIn the article, drawing on the Aristotelian distinction between theoretical and practical philosophy, an attempt is made to show the originality of Vydūnas’ philosophical approach. This originality, in the author’s opinion, stems from the fact that philosophical theory - both as a result of thought and as a process of theoretical viewing in the sense of the Greek word theoria, that is, in the sense of viewing of both visible and intelligible sights - is transferred by Vydūnas to the level of drama and imbued with the power of dramatic action. Vydūnas, as if rejecting the sharp Aristotelian distinction between theoretical and practical philosophy, developed his own philosophical theory not only as textually presented in his numerous theoretical treatises, but also as dramatically enacted in his plays. He was convinced that philosophical theory should be practiced, cultivated practically, instead of being hermetically developed in the abstract. In the philosophical and literary works of Vydūnas, drama emerged as a medium that helped to link the theoretical and practical regimes of philosophical thinking as never before in the course of Western philosophy, with the only exception of Platonic dialogues: Vydūnas not only came to prominence as an author of plays replete with philosophical ideas, but also - like Plato long before him - practiced his philosophical theory as a drama of thought, thus achieving in his works a spectacular unity of theory and practice.This circumstance reveals the necessity to view the philosophical and dramatic legacy of Vydūnas as an organic whole, noticing the dramatic elements in his philosophy and the philosophical elements in his plays. Leaving aside the concrete philosophical content (which, of course, is also very interesting and important) of Vydūnas’ philosophy and having in mind only the unique originality of his approach in terms of philosophical form, we should regard him as one of the most talented Lithuanian philosophers. Though some contemporary philosophers, drawing attention to the syncretic character of Vydūnas philosophy in terms of content, do not consider him as a true philosopher, the formal novelty of Vydūnas’ philosophical and literary creations is, in the author’s opinion, quite sufficient to view such doubts of Vydūnas’ philosophical originality as utterly baseless. Keywords: Vydūnas, Aristotle, Plato, theory, practice. [From the publication]