Swimming in the desert of time: photography transformed by the flow of digital images and Akvilė Anglickaitė’s installation "Ocean"

LTStraipsnio atspirties taškas - filosofo Paulio Virilio „laikinės katastrofos“ sąvoka, kuri reiškia, kad realiu laiku transliuojamų vaizdų pasaulyje erdvę ištrina „dromosferinis šviesos laikas“. Dabar, kai skaitmeninės technologijos ir internetas pagreitino komunikaciją ir sunaikino atstumus, tai nebėra vien distopinė fantazija. Sufalsifikuota skaitmeninio pasaulio tikrovė gali įtikinti, nes jos pagrindas yra fotografija, statiška ar judanti. Roland’as Barthes’as teigia, kad ši mediją pagrįsta mitu, jog visa, kas nufotografuota, yra tikra, natūralu ir objektyvu, nors kartu tai yra įsivaizduojama ir subjektyvu. Tai kuria jausmą, kad fotografijos laikas dvilypis - nepaneigiamas liudijimas „tai buvo“ jį uždaro praeityje, kuri intensyviai patiriama dabar. Todėl, pasak filosofo Peterio Osborne’o, kiekvieną fotografiją mes suvokiame kaip sustingusį unikalų ir objektyvų momentą. Taip sukuriama iliuzija, kad galima valdyti laiką. Ši patirtis sustiprėja, kai fotografija tampa skaitmeninė, nors tikėjimas fotografijos tikrumu ir „natūralumu“ prarandamas dėl to, kad tampa itin lengva jomis manipuliuoti ar net kurti fotografijas be jokių nuorodų į tikrovę, tiesiog pasitelkiant algoritmą. Galimybė vis greičiau gaminti fotografijas ir jomis dalintis derealizuoja vaizdus, kurie ir toliau mums žada tikrovės iliuziją. Tikėdamasi suprasti paradoksalų fotografijos laiką ir jos santykį su tikrumu, menininkė Akvilė Anglickaitė 2017 m. sukūrė instaliaciją Vandenynas.Tarsi nufilmuotos bangos kilo ir leidosi Vilniaus Šv. Bernardinų bažnyčios palėpėje. Tačiau šiame tikroviškame vaizde buvo paslėpta tai, kad vandenyną sugeneravo algoritmas, t. y. jis neturėjo pagrindo tikrovėje. Straipsnyje Anglickaitės instaliacija analizuojama kaip įrankis tyrinėti, kaip skaitmeninė fotografija veikia mūsų kintančią laiko patirtį, kai jis tampa kartu ir dykuma, ir vandenynu. Pagrindiniai žodžiai: Paul Virilio, Akvilė Anglickaitė, fotografija, laikas, atmintis, vizualizacijos įvykis, kartojimas. [Iš leidinio]

ENThe premise of this article is Paul Virilio’s concept of a “temporal catastrophe” where space is cancelled by the “dromospherical time of light” in the world of real time media. When digital technologies and the internet have speeded up communication and cancelled distances, this is no longer just a dystopian fantasy. The fake reality of the digital world may be convincing not least because of its basis in photography - still or moving. Roland Barthes claims that this medium is founded on the “myth” that what is photographed is real, natural, and objective, while it is also imaginary and subjective. This contributes to the sense that the time of a photograph is twofold and strange - not least because we perceive every photograph as a frozen unique and objective moment, according to the philosopher Peter Osborne. This mode intensifies when photography becomes digital, while faith in the reality and “naturalness” of photographs is lost because it is increasingly easy to manipulate them or even create photographs without reference to any reality, merely by using an algorithm. Hoping to understand this paradox, Lithuanian artist Akvilė Anglickaitė created the installation Ocean in 2017. This paper discusses this work as a tool to explore how digital photography affects our changing perception of time that becomes both a desert and an ocean. Keywords: Paul Virilio, Akvilė Anglickaitė, photography, time, memory, event of visualization, repetition. [From the publication]