LTXX a. pradžioje vilniečiai būrėsi aplink pirmuosius spaudos kioskus, miestiečiai buvo išsiilgę spaudos, pirmiausia periodinių leidinių gimtąja kalba. Daugiau nei keturiasdešimt metų Vilniuje nebuvo periodinių leidinių lenkų, lietuvių, hebrajų, jidiš, baltarusių kalbomis. Po 1863-1864 m. sukilimo dienos aktualijas, svarbiausias šalies ir užsienio naujienas vilnietis galėjo perskaityti tik dienraščiuose rusų kalba. Vis dėlto ir tokių dienraščių pasirinkimas nebuvo didelis. Vien XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje atsirado pirmieji valdžios remiamo dienraščio Виленский вестник (Vilniaus naujienlaiškis) konkurentai, nors naujoji periodinė spauda gyvavo neilgai. Vilniečiai nenoriai pirko ir prenumeravo periodinius leidinius Северо-западное слово (Šiaurės Vakarų žodis) ir Западнорусский вестник (Vakarų Rusijos naujienlaiškis). Jie vis tikėjosi ir laukė „savos“ periodinės spaudos atsikūrimo ir leidybos. [Iš straipsnio, p. 154]