LTRusijos imperijoje buvo nustatytos valstybinės iškilmės ir atmintinos dienos, skirtos imperatoriaus ir jo šeimos garbei. Tai karūnacijos, vardadieniai, gimtadieniai, imperatoriškosios šeimos pagausėjimas ir panašios progos. Tokios šventės tapo priemone priminti imperatoriaus sakralumą, išreikšti jam savo lojalumą, dėkingumą. Kadangi okupuotos Lietuvos visuomenė (ypač po 1831 m. sukilimo tebevykstant represijoms, teismams ir masinei emigracijai) stengėsi šių progų „nepastebėti“ arba apie jas „nežinoti“, pasitaikė kurioziškų situacijų. Antai iškalbingas įvykis atsitiko 1832 m. liepos 1 d., kai, minint imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos gimtadienį, Kauno bernardinų Šv. Jurgio bažnyčioje vyko gedulingos pamaldos. Liturginių drabužių spalvos ir visos ceremonijos neatitikimas atmintinam įvykiui buvo tučtuojau pastebėtas ir miesto policmeisteris pareikalavo kunigo Samuelio Lavrinovičiaus pasiaiškinti. Kunigas gana aptakiai atsakė, kad negirdėjęs nurodymo, draudžiančio atmintiną dieną laikyti gedulingas mišias. Jis patvirtino, kad tą dieną pagal katalikišką kalendorių neturėjo aukoti gedulingų mišių, bet jeigu būtų sutapę - jis esą būtų laikęsis katalikiškojo rito taisyklių. [Iš straipsnio, p. 120]