LTBendras Lietuvos ir Lenkijos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos 230-mečio minėjimas liudija Abiejų Tautų tarpusavio garantijų įstatymo - Tarpusavio įžado - svarbą, kurią atskirai vienas nuo kito pabrėžė šviesios atminties istorikai Juliuszas Bardachas ir Adolfas Šapoka. Istorinė sukaktis taip pat skatina atidžiai perskaityti Abiejų Tautų tarpusavio įžadą politinės kalbos aspektu, kartu atsižvelgiant ir į Valdymo įstatymo (Gegužės 3 d. konstitucijos), kitų Ketverių metų seimo aktų, priimtų po 1791 m. gegužės 3 d., bei į Liublino unijos akto kalbą. Atlikta dokumentų tekstų statistinė ir kokybinė analizė rodo, kad paskutiniais Ketverių metų seimo veiklos metais priimtuose teisės aktuose matoma tendencija atsisakyti Valdymo įstatymo tekste iškeltos idėjos į vieną „lenkų tautą“ sujungti iš „abiejų tautų“ - Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės - susidedančią Respubliką. Šiuo laikotarpiu ne tik Abiejų Tautų tarpusavio įžado, bet ir kitų teisės aktų kalba bei turinys aiškiai sutvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statusą. Be kita ko, Lietuvos statusą stiprino ir steigiamos kitos bendros „dviejų tautų“ institucijos. Net jei, žvelgiant iš 2021-ųjų metų perspektyvos, Abiejų Tautų tarpusavio įžado dokumente esanti nuoroda į „bendrą Tėvynę, Lenkijos Respubliką“, skamba ne itin diplomatiškai, reikia atsižvelgti ir į tai, kad 1791-1792 metais sąvoka „tauta“ buvo plati, nevienalytė ir mažų mažiausia dvireikšmė. Abiejų Tautų tarpusavio įžade „abi tautos“ sugyveno su „dvinare tauta“.Lietuvos, arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, atitikmuo buvo ne tiesiog Lenkija, o Lenkijos Karūna, arba Karūna. Turbūt neatsitiktinai 1792 m. vasario mėn. susirinkusiuose seimeliuose išreikšta parama Gegužės 3 d. konstitucijai Lietuvoje buvo karštesnė nei Karūnoje. Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Ketverių metų seimas, Gegužės 3 d. konstitucija, Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, Lietuvos ir Lenkijos santykiai. [Iš leidinio]