Vilnius, Wilno, Vilne, 1918-1948: vienas miestas - daug pasakojimų

LTĮ septynias dalis suskirstytas parodos pasakojimas per tapybos ir grafikos kūrinius, fotografijas, dizaino ir skulptūros objektus, reprezentuojančius kovai dėl Vilniaus naudotą vizualinę propagandą, Vilniaus vaizdinį, miesto simbolines vietas, kasdienį gyvenimą, pačių dailės kūrėjų atvaizdus ir įvaizdžius, avangardo blyksnius, nostalgišką po karo prarasto Vilniaus vizijai ir kelionei į Vilnių kviečiančius turistinius plakatus, miesto gidus ir jo planus atskleidžia, kaip Vilnių matė šio daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai tarp 1918 ir 1948 metų. Kolektyvinį Vilniaus paveikslą tarpukario metais pirmiausia kūrė lenkiškosios kultūros atstovai, tačiau labai svarbus šio vaizdinio dėmuo - lietuvių ir žydų, taip pat baltarusių ir kitų tautybių žvilgsnį liudijantys kūriniai. Parodoje pristatomi ir Lenkijos, ir Lietuvos atminties institucijose išsaugoti artefaktai. Greta plačiai žinomų ir ne kartą reprodukuotų Vilniaus dailės klasikų Ferdynando Ruszczyco, Jano Buthako, Ludomiro Slehdzinskio, Bronislawo Jamontto, Michato Roubos, Jerzy Hoppeno kūrinių eksponuojami jaunosios kartos dailininkų Hannos Milewskos, Jozefo Horydo, Hadassos Gurewicz-Grodzkos ir kt. paveikslai bei grafikos atspaudai. Dalis jų rodomi pirmą kartą. Avangardo blyksnius neoklasicizmo tvirtovės vardą pelniusioje Vilniaus dailės scenoje reprezentuoja Vytauto Kairiūkščio ir jo bendražygio Wtadystawo Strzeminskio tapyba, Bauhauso auklėtinio Moi Vero (Mojžesz Raviv-Vorobeichic) fotografijos, Benciono Michtomo akvarelės ir garsusis Zbignievvo Pronaszko paminklo Adomui Mickevičiui maketas bei modelis. Vilniaus vaizdinį išplečia „lietuviškasis segmentas“, kurį sudaro Vlado Drėmos, Antano Gudaičio, Juozo Mikėno, Algirdo Petrulio, Adomo Varno peizažai ir portretai.Pasakojimą užbaigiančioje prarasto Vilniaus nostalgijos paženklintų kūrinių salėje atskirą segmentą sudaro vilnietiškos jaunystės paveikta vieno garsiausių Lenkijos modernistų Andrzejaus Wroblewskio grafika ir tapyba. Egzodo ir nostalgijos dalyje pristatome ir pasaulyje daugiausiai reprodukuotą XX a. dailės kūrinį - Gailestingojo Jėzaus paveikslą, taip pat kaip ir vilniečiai dailininkai patyrusį tremtinio dalią ir tapusį paguodos ir vilties šaltiniu milijonams žmonių visame pasaulyje. Parodos katalogas yra ir parodos dokumentas, ir jos tęsinys. Parodos turinį ir jos kontekstą ypač praplečia pirmasis ir trečiasis katalogo skyriai. Pirmajame skyriuje dailės istorikės Rasa Antanavičiūtė ir Irena Kossovvska, sociologė ir dailės istorikė Agnieszka Chmielevvska, architektūros kritikas Grzegorzas Piątekas ir istorikas Dangiras Mačiulis pristato Vilniaus įvaizdį istorijoje ir mene iš lietuviškosios ir lenkiškosios perspektyvos, aptaria dailės reikšmę įkūnijant šį įvaizdį ir Vilniaus dailininkų kūrybos vietą tarpukario Lenkijos kultūros kontekste. Trečiajame skyriuje kalbama apie Vilniaus materialinį kūną, t. y. miesto simbolines vietas ir architektūrą, jos vizijas ir tikrovę. Kataloge skelbiami 24 autorių 49 esė ne tik padeda suvokti, kas, ką, kaip ir kokiomis aplinkybėmis kūrė tarp dviejų pasaulinių karų Vilniuje, bet ir leidžia įsivaizduoti dabartinį šio laikotarpio Vilniaus dailės ir architektūros ištirtumo lygį, tyrinėtojams kylančias ir jų sprendžiamas problemas. Taigi ir paroda, ir jos katalogas galėtų tapti tam tikru atspirties tašku pažįstant ir prisijaukinant vis dar fragmentišką, vis dar nepakankamai ištyrinėtą Vilniaus istorijos tarpsnį, palikusį itin gilų pėdsaką tiek Lietuvos, tiek Lenkijos istorijoje. [Iš teksto, p. 23-24]