Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas, 1918-2018: parodos katalogas [2018, Vilnius]

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽmogaus sukurti daiktai yra geriausia šalies istorijos iliustracija. Su išlyga - daiktai neatlaiko šalies krizių. Kai išnyksta valstybė, tauta lieka ir tęsia savo istoriją, pasitelkdama įvairiausias priemones: literatūrą, muziką, vaizdus, laiškus, galiausiai - legendas ir pasakas. Karai, okupacijos, emigracijos, represijos, tremtys ir deportacijos daiktus greitai sunaikina, o tuštuma užpildoma svetimais artefaktais. Šiuolaikinio lietuviškų daiktų pasakojimo pradžią atsekti lengva. 1919 m. profesorius Jonas Šimkus, antrosios Lietuvos vyriausybės prekybos ir pramonės ministras, pranešime „Artimiausi Lietuvos pramonės uždaviniai" tarp būsimos pramonės gairių įtraukė ir nuostatą kurti bei gaminti daiktus - tekstilę, avalynę, namų, kontorų ir prekybos įmonių įrangą, indus, mokslo instrumentus, žaislus, žemės ūkio mašinas, vagonus. Praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų skonį išsiugdę pirkėjai jau turėjo dosnią lietuviško dizaino pasiūlą, įvertintą apdovanojimais tarptautinėse parodose. Deja, taip ir nesužinojome, kaip būtų atrodžiusi besiformuojanti lietuviško dizaino mokykla - 1940-1944 m. dvi okupacijos ir viena reokupacija šį pasakojimą nutraukė. Atidėtas kūrybinis potencialas iš naujo pradėjo augti, kai valstybei - svetimai valstybei - vėl prireikė daiktų. Šis daiktų pasakojimas taip pat turi aiškią pradžią. Lietuvos valstybinio dailės instituto Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra 1961 m. buvo įkurta ištuštėjusiame lauke, kuriame stūksojo tik prieškarinės daiktų gausos likučiai ir stalinistinio ampyro naujadarai. Tiesa, jaunieji diplomuoti dizaineriai išsyk pateko į sovietinės gamybos ir vartojimo spąstus. Sovietų Sąjunga buvo ne tik blogio imperija, ji buvo ir blogai funkcionuojanti imperija.Ideologizuota ekonomika visiškai nederėjo su gero dizaino ideologija, ir kiekvienas iki maždaug 1990 m. Lietuvoje pagamintas ir akį džiuginantis daiktas yra atskiro pasakojimo vertas paradoksas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, plyno dizaino lauko metafora galėjo trečią kartą tapti realybe. Juk valstybinės dizaino institucijos su gausiais užsakymais pradingo akimirksniu, o dizaineriai nebuvo pasiruošę kurti ir išgyventi globalioje kapitalistinėje rinkoje. Tačiau iš tikrųjų viskas vyko kitaip. Jaunas ir energingas verslas, pasikeitus sąlygoms, prisitaikė greitai ir jau 1991 m. pradėjo eksportuoti lietuviško dizaino prekes. Pasakojimų apie daiktus tonas vėl pakito ir iš punktyrinių istorinių refleksijų ar sovietinių anekdotų virto sėkmės istorijomis, kurios Lietuvos daiktų dizainą pavertė intriguojančiu siužetu. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirta paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918-2018" pasakoja, kaip Lietuvoje atsirado daiktų dizainas ir dizainerių, atskleidžia netikėtas šalies istorijos, asmenybių ir kūrinių jungtis. [Iš teksto, p. 8]

ENMan-made objects are the best illustrations of a country’s history. However, things often do not survive a country's crises. While the state disappears, the nation holds on, and continues its story, through literature, music, images, letters, and ultimately through legends and tales. War, occupations, emigration, repressions, exile and deportations quickly destroy things, and the void is then filled with foreign artefacts. It is easy to trace the beginning of the modern story of Lithuanian design. In 1919, Professor Jonas Šimkus, the minister for commerce and industry in the second government of Lithuania, in his report ’Forthcoming Challenges to Lithuanian Industry’, stated the need to develop and produce various objects: textiles, footwear, homes, office and trading equipment, crockery, scientific instruments, toys, agricultural machinery, and wagons. Over the 20 years of independence, Lithuanian consumers not only became more sophisticated, but were offered a generous selection of locally designed objects, which were recognised by awards at many international exhibitions. Who knows what the emerging Lithuanian school of design would have gone on to look like: during the years 1940 to 1944, the story was interrupted by two occupations and one reoccupation. The postponed creative potential began to grow again when the state, an alien state, needed objects again. The new story of things also has a fixed beginning. In 1961, the Department of Industrial Design was founded at the Lithuanian State Institute of Art, in an almost empty space, where only the remnants of the former abundance of things and the newcomers of the Stalinist empire stood out. New graduate designers inevitably fell into the trap of Soviet production and consumption. The Soviet Union was not just an evil empire; it was also a poorly functioning empire.The ideologised economy conflicted with the principles of good design, and every eye-catching object made in Lithuania before 1990 is a paradox worthy of a separate story. After the restoration of independence, the metaphor of an empty space threatened to become a reality for a third time. State-owned design institutions, with their large commissions, disappeared, and designers were not prepared for working and surviving in the global capitalist market. But in practice, things went differently. The emerging business world, both young and energetic, adapted quickly to the new conditions, and by 1991 had already begun to export Lithuanian-designed goods. The story of things changed its tune again, turning obscure historical reflections and Soviet anecdotes into success stories, adding an intriguing new twist to the story of Lithuanian design. The exhibition 'Stories of Things. Lithuanian Design 1918-2018', held to mark 100 years of the restored Lithuanian state, tells us how the design of objects and the designers themselves started in Lithuania, revealing unexpected connections between history, personalities and their projects. [Extract, p. 9]