Valdžios ir individo santykis: teisinės atsakomybės sampratos ir vertinimas visuomenės ir individo akyse (XIV a. pabaiga - XVII a. pirmoji pusė)

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Valdžios ir individo santykis: teisinės atsakomybės sampratos ir vertinimas visuomenės ir individo akyse (XIV a. pabaiga - XVII a. pirmoji pusė)
Summary / Abstract:

LTValdžios ir individo santykis iki pat XIX a. įvairiose teorijose apibrėžiamas jėgos / galios ir pavaldumo principais. Pavyzdžiui, klasikinė valdžios koncepcija, kildinama iš Niccolo Machiavellio politinės filosofijos, teigia, jog valdžios santykiai yra paremti kova ir jėga, o valdžios mechanizmai - bausme. Teisminė valdžia, anot N. Machiavellio, turi bausti nusikaltėlius ir spręsti privačių asmenų interesų susidūrimus. Nuo jos funkcionalumo priklauso piliečių laisvė ir saugumas. Pagal Thomo Hobbeso valdžios kaip visuotinės sutarties teoriją, įstatymų pažeidimas rodo, jog pavaldiniai nepakankamai gerai supranta savo interesus, todėl jų labui būtina taikyti prievartą, kuri yra tik gėrio pasiekimo priemonė. Tuo tarpu Michelis Foucault, remdamasis Prancūzijos pavyzdžiu, skyrė du valdžios / galios tipus - juridinę ir disciplinarinę. Juridinė, jo nuomone, būdinga laikotarpiui iki XIX a. Galia bausti įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo realizuojama skirtingais būdais. Viduramžiais išsiskiria retribucinė bausmės funkcija. Bausmė suvokiama kaip valdovo kerštas, kurio tikslas - atkurti pažeistą aukščiausią valdžią. Valdovas prieš nusikaltėlį. Šio keršto išraiška - žiauri, kūną žalojanti bausmė, dažnai - nusikaltėlio sunaikinimas. Netgi kankinimus M. Foucault suvokia ne kaip gąsdinimo priemonę, siekiant sumažinti nusikaltimų skaičių, bet kaip žiauraus atlygio simbolį. Vėliau, XVIII a., galia bausti pereina visuomenei. Nusikaltėlis - visuomenės priešas, nes nusikaltimas pažeidžia visuomenės tvarką. Visuomenė turi teisę gintis, bet ne kerštauti. Gintis reguliuojama įstatymais. Bausmė nukreipta ne į kūną irjo sunaikinimą, bet į vaizdus ir nusikaltimo prevenciją. Trečiasis etapas, XVIII-XIX a. riba, - galia bausti išsisklaido administraciniame aparate.Patekęs į matymo lauką ir tai žinodamas, individas pats imasi prievartinių galios funkcijų - disciplinos. Bausmė atlieka individų korekcijos funkciją. Tyrimo tikslas - išsiaiškinti, kaip šis valdžios ir individo santykis formavosi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tam pirmiausiai išanalizuosime Vakarų Europoje XVI-XVII a. pirmojoje pusėje susiformavusias teorijas apie valdžios ir individo santykį, pagrindinį dėmesį kreipdami į santykį nusikaltimo atveju. Toliau aptarsime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės publicistų, teisės teoretikų ir praktikų nuomones šiuo klausimu. Vėliau pereisime prie Lietuvos teisės šaltinių, analizuodami, kaip juose buvo apibrėžiamas valdžios ir individo santykis, kaip reglamentuota teisinė atsakomybė, koks požiūris formuotas į nusikaltimą ir bausmę, kokią reikšmę tam turėjo anksčiau aptarti autoriai. Galiausiai per pavietų pilies teismų knygų analizę aiškinsimės, kiek visa ši teorinė bazė atsispindėjo teismų praktikoje. [Iš teksto, p. 331-332]

ISBN:
9786098314205
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/110434
Updated:
2024-09-15 18:40:06
Metrics:
Views: 6
Export: