Bajorijos teisinės kultūros bruožai: Trakų vaivadijos bajorai ir jų teismai XVIII a. antrojoje pusėje

LT1588 m. patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas ilgiau negu dviem šimtmečiams suformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinę sistemą. Bet Naujųjų amžių bajoro teisinę sąmonę formavo ne tik šiame teisės kodekse išdėstytos normos ir teisės institutai, bet ir valstybėje vykę procesai, visuomenės modernėjimas, galų gale teismų praktika. Šio tyrimo tikslas yra pabandyti atskleisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų santykį su teise irteismine valdžia XVIII a. antrojoje pusėje. Tam pasitelkiamas teisinės kultūros apibrėžimas, kuris vis dėlto yra nevienodai apibūdinamas. Taip pat ir lietuvių istoriografijoje esama ne vienos definicijos. Pagal Daivos Nazarovienės ir Gedimino Merkio apibrėžimą teisinė kultūra apima tam tikroje visuomenėje egzistuojančias, su teise susijusias vertybines orientacijas, normas, institucijas, procesines taisykles ir elgesio modelius. Tuo tarpu Vytautas Šlapkauskas teigia, jog teisinė kultūra yra įgyvendintų ir idealių teisinių priemonių sistema, kuria apibūdiname visuomenės narių sugyvenimo ir socialinės tvarkos palaikymo lygį. Su teisine kultūra jis sieja dvi kitas svarbias sąvokas - teisinę sąmonę ir teisinį elgesį. Teisinės sąmonės samprata apima individų, jų grupių ir visuomenės žinias apie teisę, jų teisės vaizdinius ir vertinimus, teisės išraiškos ir įgyvendinimo formas. Individų ir jų grupių teisinę sąmonę įkūnija jų teisinis elgesys. Teisinis elgesys - asmens valingas socialinis elgesys, kuris vertinamas pagal veikiančios teisės normas (t. y. teisėtas ir neteisėtas elgesys) ir neatitiktiesjoms atveju užtraukia asmeniui teisinę atsakomybę. Nepriklausomai nuo teorinių pagrindų teisinė kultūra rekonstruojama remiantis išlikusiais šaltiniais, kuriuose aprašomas žmonių veikimas, leidžia nustatyti to veikimo motyvus ir vertinimą.Istoriografijoje esama nemažai darbų (jie minimi toliau), kuriuose nagrinėjamas vienas arba kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės teisinės kultūros aspektas (neretai tai daroma politinės kultūros kontekste), vis dėlto trūksta platesnės apimties ir apibendrinamųjų tyrimų. Vyrauja požiūris apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip aukštos teisinės kultūros valstybę, o vienas Abiejų Tautų Respublikos bajorų politinės kultūros bruožų buvo legalizmas, kuris pasireiškė teisei viešai demonstruojamu paklusnumu. Tačiau teisės istoriko Andrzejaus B. Zakrzewskio atlikti tyrimai, skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų teisinei kultūrai, atskleidė nevienareikšmį vaizdą. Pastarasis mokslininkas išskyrė ir pabandė apibūdinti tokius aspektus kaip teisės būklė, teisės mokymas, teisės laikymasis ir teisminė praktika. Jo teigimu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai turėjo aiškią ir kodifikuotą teisę, kurią jie gana gerai išmanė, nors pasitaikė atvejų, kai cituodavo ir neegzistuojančius įstatymus; su teisiniu išsilavinimu jau buvo problemiškiau, nes universitete teisė dėstyta tik epizodiškai, o teisės žinios dažniausiai būdavo įgyjamos praktinėje veikloje; teisės žinios, o ypač visokių procedūrų išmanymas, buvo vertinamas, nes jos bajorui buvo reikalingos kad ir tokioje veikloje kaip turto valdymas. Kalbėdamas apie vertybines orientacijas ir teisės laikymąsi mokslininkas teigė, jog, viena vertus, bajorai oficialiai reikalaudavo griežtai sekti teisės raide, griežtai laikytis įstatymų, bet kai tai paliesdavo jų pačių interesus, tuomet prasidėdavo visokių išlygų ieškojimai.Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės taikymą veikė įvairūs veiksniai, taip pat ir socialinis - tarp kilmingųjų dominuojantį vaidmenį atliko diduomenė, trūko savarankiškesnės vidutinės bajorijos ir visa tai lėmė instrumentinį teisės taikymą teismuose. Taigi apskritai jis konstatavo tokią išvadą - teisei buvo reiškiama pagarba, tačiau vis dėlto tai nebuvo absoliuti vertybė - kada reikėdavo, tuomet atitinkamos normos tam kartui būdavo užmirštamos. Apie reguliacinę teisės funkciją jis atsiliepė taip: tikėtina, kad ji egzistavo dažniau tais atvejais, kai abi konflikto pusės buvo panašios jėgos. Kitais atvejais lemdavo kiti veiksniai - finansinės galios ir socialinio statuso skirtumai. Šiame tyrime siekiama apibūdinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų santykį su teise ir teismine valdžia XVIII a. antrojoje pusėje pasitelkiant Trakų vaivadijos pavyzdį. Remiantis instrukcijomis Trakų vaivadijos pasiuntiniams į Seimą ir vietinių valstybinių bajorų teismų medžiaga, bandoma apibūdinti bajorų požiūrį į galiojančią teisę, tarpusavio ginčų sprendimo būdus ir teisminės valdžios įtaką įgyvendinant teisės normas (teisminę praktiką). [Iš teksto, p. 259-262]