Didikų oligarchija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Sapiegos XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje

LTLietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teisinė bajorų luomo lygybė buvo įtvirtinta dar Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.). Deklaruotą bajorų luomo lygybę sustiprino 1569 m. sudaryta Liublino unija su Lenkijos Karalyste ir 1588 m. priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas. Tačiau turtiniai skirtumai bajorų luomo viduje ir istorinė tradicija bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė kultūra lėmė, jog Lietuvoje bajorų luomo viršūnė - didikai nuolat stelbė nors ir nepalyginamai gausesnę, bet žymiai skurdesnę likusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriją. Vidutinė bajorija, potenciali platesnių bajorijos sluoksnių interesų reiškėją ir, daugelio istorikų įsitikinimu, bajoriškosios demokratijos principų pagrindinė gynėja bei puoselėtoja, buvo per silpna ir nepajėgė transformuoti po XVI a. vidurio reformų realiai išlikusios, nors teisiškai jau nebesankcionuotos oligarchinės sanklodos į naują - paremtą deklaruojamo bajoriškojo respublikonizmo principais. Lietuvos bajoriją su didikais saistė priklausomybės - vadinamojo klientelizmo, arba tiesiog tarnystės, ryšiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės skirtumų nuo Lenkijos Karalystės, partnerės bendroje Abiejų Tautų Respublikoje, visuomenės buvo ir daugiau. Labai ryškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdančiojo elito, t. y. didikų sluoksnio, bruožas buvo didžiulė turtinė diferenciacija tarp paties elito atstovų. Galime kalbėti net apie oligarchinę Lietuvos didikų sluoksnio ir viso bajorų luomo struktūrą. Didikų sluoksnio viršūnę XVI-XVII a. sudarė 2-3 galingiausios giminės, kurias būtų galima vadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oligarchais. Tarp giminės ekonominės galios ir politinės įtakos buvo abipusis ryšys. Gausūs dvarai jų savininkams lengvino kelią į aukščiausias valstybės pareigybes.O politinė įtaka didino didikų galimybę gauti naujus valstybinių žemių dovanojimus (suteiktis), valstybinių seniūnijų valdymą, karališkųjų ekonomijų administravimą ar muitų nuomą, taip pat atverdavo valstybinės karjeros kelią didikų giminių atžaloms. Taip formavosi vadinamosios senosios „senatoriškosios“ giminės, t. y. tokios, kurių atstovai per tris ir daugiau kartų eidavo senatorių pareigas. Šis jokiuose įstatymuose neįrašytas statusas suteikdavo tokiai didikų giminei ypatingą prestižą, pripažįstamą bajoriškoje visuomenėje. Tai turėjo ir praktinę reikšmę - padėdavo tokioms giminėms išlaikyti prestižą tarp kitų didikų ir vykdyti kryptingą matrimonialinę politiką. O tai dažniausiai reiškė dar didesnę turtų koncentraciją tokios giminės rankose. XVI a. pirmojoje pusėje išmirus Goštautams įtakingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimine tapo Radvilos, su jais dėl įtakos XVI a. antrojoje pusėje bei XVII a. pradžioje varžėsi Chodkevičiai. Nuo XVI a. pabaigos šioje pačioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elito viršūnėje, elito elite, matome jau ir trečiąją giminę - Sapiegas. 1621 m. mirus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui, jo palikimo didžioji dalis atiteko Sapiegoms. Nuo šio momento ir iki XVII a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio gyvenimo ašimi buvo Biržų šakos Radvilų ir Čerėjos (Ružanos) šakos Sapiegų varžybos dėl dominavimo valstybėje.Dėl XVII a. vidurio sumaiščių ir karų susiklostė sąlygos naujam reiškiniui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinėje sanklodoje - vienos didikų giminės hegemonijai. Pirmieji savo hegemoniją sugebėjo įtvirtinti Pacai, dominavę Lietuvoje 1665-1682 m. Didikų oligarchijos reiškinys beveik visada istorikų buvo vertinamas neigiamai, siejamas su valstybės nusilpimu, parlamentarizmo krize ir priežastimis, nulėmusiomis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimus XVIII a. pabaigoje. Ypač neigiamai buvo vertinama ta didikų oligarchijos forma, kuri įsigalėjo XVII a. antrojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kai valdžios svertai buvo monopolizuoti vienos didikų giminės rankose. Tas laikotarpis imtas vadinti Pacų giminės, o po jų - Sapiegų giminės hegemonija Lietuvoje. Tapo įprasta pabrėžti egoistinius Lietuvos didikų veiklos motyvus bei jų vykdytos politikos, ypač nukreiptos į valdovų iniciatyvų bei reformų planų žlugdymą, neigiamas pasekmes valstybei. [Iš teksto, p. 165-167]