Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia: ideologiniai šaltiniai, sklaida ir atspindžiai politinėje mintyje XIII-XVI a.

LTSenosios Lietuvos (XIII-XV a.) valdovai užima svarbią vietą lietuvių tautos kultūrinėje atmintyje. Net ir mūsų laikais jie veikia kaip svarbūs istorinio tapatumo dėmenys. Jeigu įsivaizduojamo pašnekovo paklaustume, kokie Lietuvos valdovai yra patys garsiausi, nenustebtume išgirdę Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto vardus. Maloniai nustebtume, jei būtų paminėti Traidenis, Vytenis, Jogaila. Tą patį klausimą uždavę apie Ankstyvųjų naujųjų laikų (XVI-XVIII a.) Lietuvos valdovus, tikriausiai išgirstume Žygimanto Augusto vardą, galbūt būtų paminėtas Steponas Batoras ar Zigmantas Vaza. Nors pastaraisiais dešimtmečiais dedamos pastangos Lietuvos visuomenei priartinti XVII-XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos valdovus, vis dėlto tenka labai stipriai abejoti, ar, tarkim, Vladislovas Vaza, Mykolas Kaributas Višnioveckis, Jonas Sobieskis, Augustas II ir Augustas III ar net ir Stanislovas Augustas Poniatovskis kada nors galės savo įvaizdžio galia konkuruoti su mūsų ką tik anksčiau paminėtais senosios Lietuvos valdovais. Senosios ir naujesniosios Lietuvos valdovų grupinis pasirodymas būtų lyg varžybos tarp skirtingos lygos komandų, kur nugalėtojas būtų (beveik) aiškus, net nepradėjus žaisti. Mūsų supratimu, tokią kokybiškai ryškią takoskyrą lemia ne tiek dažnai pernelyg siaurai ir galimai ideologiškai angažuotai traktuojamas Naujausių laikų modernios lietuvių tautos nacionalizmas, kiek kur kas giliau slypintis pajautimas skirtumo tarp „mūsų“ ir „ne mūsų“ valdovų.Paimkime, pavyzdžiui, Vytautą ir Jogailą. Pamirškime pigias jiems klijuotas etiketas: Vytautas - didžiavyris, Jogaila - išdavikas. O tada meskime žvilgsnį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir nesunkiai pastebėsime, kad kultūrinėje atmintyje Vytauto profilis spindi visu raiškumu, tuo tarpu Jogailos portretas - išblukęs. Tad Vytauto kultas, pradėjęs formuotis dar jam gyvam esant, atrodo kur kas gyvesnis ir natūralesnis, nepriklausomai nuo to, ar savo žvilgsnį nukreiptume į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, ar dėmesį sutelktume į mūsų laikus ir dienas. [Iš teksto, p. 21-22]