Lietuvių tradicinių piršlybų struktūros pokyčiai XX a. II pusėje

LTEtnologai, siekdami atskleisti įvairius socialinius, kultūrinius ar kitus žmonių gyvenimo pokyčius, dažniausiai ieško sričių, kuriose tie pokyčiai labiausia išryškėja. Vedybos, kaip tyrimų objektas, naudojamas komunikacijų, tautinių, kultūrinių identitetų studijoms. Kitokie kultūriniai tapatumai susiformuoja natūraliai tarp skirtingų amžiaus grupių (kartų). Jie ypač išryškėjo XX a. antrosios pusės vedybų papročiuose. Remiantis rankraštine, etnografinių lauko tyrimų medžiaga bei skelbtais tiriamaisiais etnologine ir etnografine literatūra, siekiama parodyti, kad vedybų apeigų pokyčiai atskleidžia pakitusius kultūrinius identitetus. Uždaviniai: atlikti sutarimo tarp tėvų ir jaunųjų dėl vedybų struktūrinę ir funkcinę analizę ir atskleisti, kaip šeimoje buvo suprantama tradicinių vestuvių papročių reikšmė. XX a. II pusėje pasikeitė piršlybų struktūra, o kartu ir esmė, nes susilpnėjo piršlybų pagrindinis veiksnys – jaunųjų priklausymas nuo tėvų sprendimo pritarti ar nepritarti jų santuokai. Naujų “piršlybų” funkcijos buvo jaunųjų pranešimas apie būsimą santuoką tėvams ir susitarimas dėl vestuvių, todėl siūloma jas vadinti sutartuvėmis– tai vedybų ciklo dalis, kuomet jaunieji praneša tėvams apie savo sprendimą tuoktis, susipažįsta ir aptaria vestuves. Trečiasis asmuo iš sutartuvių XX a. antrojoje pusėje visiškai neišnyksta, nors jo reikšmė bei funkcijos buvo dažniausiai nesvarbios. XX a. 8 dešimtmetyje jis sutartuvėse nedalyvaudavo. Įsiveržia nauji sutartuvių momentai, tokie kaip abiejų jaunųjų pranešimas tėvams apie ketinimus tuoktis jau padavus pareiškimus civilinei metrikacijai, tačiau jų iš esmės nepakeičia. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Piršlybos; Vedybos; Courtship; Wedding.

ENEthnologists seeking to disclose various social, cultural and other shifts of human life usually look for the areas in which these changes are most prominent. Wedding as subject of the research is involved in studies of communications, national and cultural identities. Other cultural identities are formed naturally in different age groups (generations) and they became especially distinct in wedding customs of the second half of the 20th century. On the basis of manuscript and ethnographic field research materials as well as ethnological and ethno-graphic literature, an attempt is made to show that changes in wedding rites reveal modified cultural identities. The work aims to perform a structural and functional analysis of a wedding agreement concluded between a young couple and their parents and to show how the significance of traditional wedding customs was understood in the family. The structure and also the nature of the courtship procedure changed in the second half of the 20th century. The functions of newly-remodelled courtship covered the notification of parents about the marriage by the young couple and the agreement relating to wedding agreements, therefore it is suggested calling it an ‘agreement-making procedure”. In the second half of the 20th century, the third party did not withdraw from agreement-making altogether yet their role and functions were usually unimportant. In the seventies of the 20th century the match-maker did not participate in agreement-making. A new circumstance in agree-ment-making evolved, such as notification by the young couple of their parents about the intention to marry after the filling of applications for civil registration.

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History