Žvilgsnis į lietuvių liaudies muzikantų giminių (auto)biografinio tyrimo metodologiją

LTAtsižvelgiant į bendrąsias etnomuzikologijos metodologines tendencijas, straipsnyje pirmą kartą nagrinėjami ir apibendrinami XIX a. pabaigos–XXI a. lietuvių liaudies muzikantų giminių (auto)biografinių tyrimų metodai. Skiriami šeši laikotarpiai nuo XIX a. pabaigos–XX a. pirmųjų dešimtmečių, kai lietuvių tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo parašyti pirmieji lietuvių liaudies muzikantų ir jų giminių (auto)biografiniai tekstai, ir tarpukario, kai buvo paskelbtos pirmos trumpos kraštotyrininko ir etnomuzikologo parašytos liaudies muzikantų biografijos. Po ilgos istorinių ir politinių įvykių nulemtos tylos (tik 1985–1988 m., Atgimimo laikotarpiu, sustiprėjus folkloro judėjimui) išaugo dėmesys talentingiems, giminės tradicijas tęsiantiems liaudies muzikantams. To meto straipsniuose apie įvairių kraštų instrumentinį muzikavimą įterpiama muzikantų gyvenimo aprašų, kartais cituojami jų pasakojimai. XXI a. liaudies muzikantų ir jų giminių (auto)biografiniuose tyrimuose vis svarbesni tampa per giluminius ir pusiau struktūruotus interviu užrašyti ilgi pačių muzikantų pasakojimai. Siekiama atskleisti asmeninį jų požiūrį, iš kartos į kartą perduodamas vertybes, pokyčius, patirtis ir psichologines būsenas įvairiuose kontekstuose skirtingais istoriniais ir politiniais laikotarpiais. Reikšminiai žodžiai: lietuvių liaudies muzikantų šeimos ir giminės, (auto)biografiniai tyrimai, metodologija. [Iš leidinio]

ENThe article analyses and summarises the methods of (auto)biographical research of Lithuanian folk / traditional musicians’ families and kinships for the first time, taking into account the general methodological tendencies, from the early 20th century to today. During the periods of Lithuanian national revival and the independent Republic of Lithuania, the first (auto)biographical descriptions (Sabaliauskas 1923, Jovaiša 1922–1923, Paliulis 1926) of Lithuanian folk musicians and their relatives were made by north eastern Lithuanians who descended from families that were educated and included folk musicians. As representatives and carriers of tradition, as well as knowledgeable experts, they, likewise, felt the need to document the life stories and activities of other musicians, starting from their own relatives and close neighbours. Some of the methods they used (direct communication with musicians, observing their music performances, multiple interviews and practice as research) are still relevant in contemporary ethnomusicology. The story of the Abromavičius dynasty from Žemaitija, which has been studied from 1937 to the present day, sheds light on the development, breaks and changes in ethnoinstrumentological (auto)biographical research in Lithuania over nearly a century. After a long silence, caused by historical and political situations and circumstances, in the time period of 1985–1988, during the period of the national revival and strengthened folklore movement, attention returned to focus on talented folk musicians who maintained the traditions of their own families and continues to grow to this day.In the early 21st century, the role of the personal narratives of folk / traditional musicians and other informants is becoming more and more important in (auto)biographical research. It aims to reveal personal at titudes, evaluations of the musicians, as well as their experiences and psychological states during different historical and political periods as well as in different sociocultural contexts. Alongside the wave of memoirs by former exiles and political prisoners, large and comprehensive collections of letters, diaries, memoirs, and various kinds of creative works have been compiled and published by the musicians themselves or their descendants, sometimes in collaboration with ethnomusicologists. Keywords: Lithuanian folk musicians’ families and kinships, (auto)biographical research, methodology.

• Etnologija / Ethnology
• Muzikologija / Musicology