LTLietuvių tautinio atgimimo kontekste knygnešių laikai yra ryškiausi pasipriešinimo rusifikacijai puslapiai. Tačiau šis pasipriešinimas buvo ne vien tiesioginis atoveiksmis, ne vien tautinė savigyna, bet ir veiksnys, ugdęs tautos savimonę, brandinęs jos visuomenines politines ir kultūrines nuostatas bei aspiracijas. Kalbėdami apie knygnešių laikus, neišvengiamai pabrėžiame rusifikacijos pavojų, tačiau reikia nepamiršti, kad dar nebuvo praėjęs ir polonizacijos pavojus, nors tuometinė Rusijos politika Lietuvoje akcentavo savo antipolonizacinę kryptį. Lietuvos rusifikacija prasidėjo tuoj po krašto prijungimo prie Rusijos imperijos, kai buvo kuriama rusiška administracija, įvedami Rusijos įstatymai ir stiprinama valstybinės stačiatikių religijos ir Stačiatikių bažnyčios įtaka. Tačiau tuo metu lietuvių tautą rusifikacijos priemonės palietė gana nesmarkiai, jos, matyt, nesiekė nė tokio tikslo. Dauguma lietuvių toliau liko baudžiauninkai, jie, kaip ir kiti neprivilegijuoti luomai bei sluoksniai, neturėjo nė pilietinių teisių, buvo tų „piliečių“ valdiniai, jų nuosavybė. Jie nebuvo laikomi ne tik piliečiais, bet ir tautos (naród) dalimi, vadinami liaudimi (lud). Tuo metu vykstant lenkų tautos konsolidacijai, buvo manoma, kad visi buvusios Abiejų Tautų Respublikos piliečiai turi priklausyti šiai tautai. Lietuvių kalba ir jų kultūra laikyta liaudies kalba ir jos kultūra, nepriklausanti „tautos“ arealui. Tik tuomet, kai jau neišvengiamai reikėjo naikinti baudžiavą ir valstiečiams suteikti pagrindines piliečių teises, susirūpinta lietuvių liaudies pilietiniu ugdymu bei globa, įtraukiant ją į lenkų tautos orbitą. Etninis lietuviškumo stiprėjimas imtas laikyti lenkų tautos interesų pažeidimu, šios tautos skaidymu. Kaip etninė dominantė Lietuvoje turėjo iškilti ir įsitvirtinti sulenkėjusi bajorija. Jos gyvenama teritorija buvo laikoma Lenkijos dalimi. [Iš Įvado]