Vilniaus mitai

• Žurnalo archyvas: numerio tekstas

LTDėl savo sudėtingos istorijos Vilnius, kaip svarbi vieta regiono tautų kūrimo procesuose, vis dar kelia sudėtingą jo tapatybės apibrėžimo, formavimo ir stabilizavimo problemą. Daugybė įvairių laikų bandymų daugiakultūrę ir įvairiapusę šio gražaus miesto praeitį įsprausti į siaurus vieno ar kito nacionalistinio naratyvo rėmus visada susidurdavo su nemažais sunkumais ir dažniausiai neapsieidavo be ištikimybės istoriniams faktams pažeidimų. Vietoj sudėtingos, nepatogios ir tiesioginėms manipuliacijoms nepasiduodančios miesto istorijos buvo kuriami mitai, patvirtinantys vienos ar kitos politinės jėgos teisę valdyti šį miestą. Tam buvo pasitelkiamos įvairios priemonės – svetimo paveldo liekanos naikinamos, apleidžiamos ar keičiamos, perinterpretuojamos ar pasisavinamos, į viešąją erdvę įvedami nauji ideologiniai ženklai ir simboliai ir t. t. Tačiau miestas, tarsi kantriai visa tai priimdamas, vis tiek sugebėdavo išlikti ištikimas sau, savo tikrajam genius loci, su kuriuo anksčiau ar vėliau turėjo skaitytis ir jo tuometiniai šeimininkai. Tad ilga mitų kūrimo tradicija Vilniuje mums paliko turtingą ir įvairiapusį atminties kultūrų paveldą, įspaustą į jo simbolinį kraštovaizdį. Mitiniai miesto transformacijų pagrindai leido susiformuoti daugiasluoksniam ir daugiaprasmiam vizualiniam tekstui, kuris šiandien taip vilioja turistus. Mitiniai Vilniaus atminties kultūrų bruožai, kuriuos čia pamėginau trumpai atskleisti ir tipologizuoti, leidžia daryti keletą pastebėjimų.Pirma, XIX ir XX amžiais egzistavę politiniai režimai ir jų palaikomos ideologinės doktrinos stengėsi sukurti tik saviems, „pašvęstiesiems“, savai įsivaizduojamai bendruomenei adresuotą ir pažinų pasakojimą apie „mūsų miestą“. Tačiau kiek plačiau pateikta pradžios, vienybės ir išsilaisvinimo mitų analizė atskleidžia iš esmės neišsprendžiamus semantinius prieštaravimus ir tvirto politinio ar kultūrinio pagrindo, kuris leistų tam tikrai grupei „iki galo“ pasisavinti šį miestą ir įteisinti jame savo valdžią, nebuvimą. Antra, aukso amžiaus ar tolerancijos mitų funkcija kiek kitokia. Jais sprendžiamos ne tiek vidaus, kiek užsienio politikos problemos – siekiama parodyti miesto ir šalies europietiškas šaknis ir demonstruoti turtingą praeitį, tam pasitelkiant tik tuos istorinius precedentus ir artefaktus, kuriais galima remtis kaip sėkmingo ilgalaikio tarpetninio sambūvio pavyzdžiais, o dabar, vykstant gilesnei ES integracijai, jie tapo itin aktualūs. Ir priešingai, pažangos mitas labiau orientuotas ne į stabilių ir ilgalaikių grupinių tapatybių kūrimą, o į universalesnio modernizacijos diskurso įtvirtinimą, taip išreiškiant ir paliudijant sostinėje pasiektą civilizacijos (pastaruoju metu – ir globalizacijos) lygį bei šalies socialinę gerovę. Tai daroma nepaisant fakto, kad taip miestas netenka savitos auros ir darosi vis labiau beveidis ir panašus į kitus globaliuosius miestus. Trečia, čia pateikta Vilniaus mitų tipologija, žinoma, jokiu būdu nėra išsami ir nekvestionuotina. Šis miestas yra daug turtingesnis už visas schemas ar mėginimus į lentynėles sudėlioti jo istoriją ir paveldo vertybes, konstruojamas pasikliaujant vien sausu akademiniu objektyvumu ir emociniu bešališkumu. Tačiau kadangi mitai turi galią stiprinti sąryšį su miestu ir išryškinti jo unikalias ypatybes, tad kodėl gi tuo nepasinaudoti?. [Iš straipsnio, p. 24]