Mūsų tautinio atgimimo metraštininkas: istoriką Rimantą Vėbrą prisimenant

• Žurnalo archyvas: numerio tekstas

LT1940-ųjų vasarą netekę taip sunkiai kurtos savosios valstybės po penkiasdešimties metų susigrąžinome ją palyginti lengvai. Kodėl taip atsitiko? Turbūt ne vien todėl, kad subyrėjo naujoji Maskvos imperija. Dar ir todėl, kad laisvės, Nepriklausomybės idėjos per tą pusamžį, net kartoms pasikeitus, nebuvo užmirštos. Tai įrodyta 1991 m. vasario 9 d. įvykusio plebiscito metu: į pateiktą klausimą „Ar jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“ „taip“ atsakė net 90,47 proc. balsavusių1. Ir tai nepaisant pusę amžiaus trukusios galingos propagandos, šmeižusios, niekinusios, fašistine vadinusios 1918–1940 metais gyvavusią mūsų tautinę valstybę, skelbusios susiformavusį naują „tarybinį žmogų“. Toms idėjoms likti gyvoms padėjo daug kas: mūsų tėvų, senelių Nepriklausomybės metais gautas tvirtas tautinis auklėjimas, pokario ginkluota rezistencija, pagaliau, ir turbūt labiausiai – lietuvybės, tautinės kultūros puoselėjimas, legalus ir nelegalus dvasinis pasipriešinimas. Šis pasipriešinimas – tai ne tik pogrindžio spaudos leidėjai ir platintojai, apie kurių pavojingą veiklą dabar jau neblogai žinome. Tai ir daugiatūkstantinės dainų šventės, Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, tai ir kol kas mažiau žinomos, tačiau ne mažiau vertingos kai kurių istorikų pastangos. Jie sunkiomis partinės diktatūros, cenzūros sąlygomis daug nuveikė, primindami žmonėms didingą mūsų tautos praeitį, jos kovas dėl laisvės. Jų knygos buvo populiarios – leidžiamos tūkstantiniais tiražais. Jų indėlį faktiškai pripažino ir tuometinė valdžia, vertindama tokią veiklą kaip nacionalistinę, antitarybinę, kenksmingą imperijai, todėl visaip trukdė jiems, o drąsesnius net persekiojo. Vienas tokių istorikų, nusipelniusių mūsų tautiniam Atgimimui ir nukentėjusių nuo tuometinės valdžios, buvo Rimantas Vėbra (1931–1999).