Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra

LTŠiame darbe pristatant Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedrą kaip darnią visumą pagrindinis tyrinėjimų tikslas buvo nuosekliai aptarti Katedros istoriją bei kuo išsamiau išanalizuoti jos architektūrą ir dailę. Kadangi Katedra yra ganėtinai naujas sakralinio meno tyrinėjimų objektas, rašant šį darbą daugiausiai teko remtis autentiška, niekur nepublikuota rankraštine bei dokumentine archyvine medžiaga kas suteikė tekstui išskirtinumo ir autentiškumo. Siekiant atskleisti skaitytojui aplinką, kuri sudarė kontekstą tuo metu statomai Kaišiadorių Katedrai, remiantis istorine medžiaga apžvelgta bendra 1900–1940 metų sakralinio meno padėtis Lietuvoje. Išsiaiškinta, kad tuo metu sakralinių pastatų architektūroje dominavo neogotikos stilius (neoficialiai laikomas visuotiniu), tačiau provincijos miesteliuose ar kaimuose dar gyvavo ir baroko ar maišytos stilistikos sakraliniai pastatai. Dailės srityje kinta tradiciniai ikonografiniai tipai: religiniuose siužetuose skausmą ir kančią keičia meilę ir globą akcentuojantys vaizdiniai. Šie reiškiniai atsispindi ir Kaišiadorių Katedros sakralinėje dailėje. Nuosekliai ir kruopščiai tyrinėjant archyvinius dokumentus, atkurta tiksli katedros statybos istorija. Nustatyta, kad bažnyčios statyba truko tris dešimtmečius, per tą laiką buvo sukurti trys jos projektai. Pirmo, neišlikusio, jos projekto autorius nėra žinomas; antro, 1908 metais sukurto, projekto autorius V. Michnevičius; trečio, 1924 metų, – A. Aleksandravičius. 1926 metais bažnyčią konsekravus katedra, dėl tam tikrų katedrai privalomų architektūrinių elementų, teko koreguoti ir galutinį projektą. Pastato architektūroje (eksterjere ir interjere) dominuoja kuklumu ir harmonija pasižymintis neogotikos stilius su neoromaniniais elementais. Katedros planas - stipriai praplėsto į šonus simetriško stačiakampio formos.Vidaus erdvė – trijų navų pseudobazilikinė. Raudonų plytų sienų mūras taip pat neatsiejamas neogotokos stiliaus elementas. Chronologine tvarka atsekti bene visi 1945 – 2007 metais atlikti atstatomieji ir remonto darbai. Tai padėjo atskleisti katedros interjero ir eksterjero kaitą. Iš visų 1948–2007 m. atliktų pertvarkymų pati didžiausia ir skaudžiausia, bet davusi teigiamus rezultatus Katedrai, buvo 1992 metų rekonstrukcija, kuomet buvo naujai suprojektuoti bei perstatyti Katedros šventoriaus vartai ir tvora, kurie savo stilistine bei menine raiška tapo artimesni katedros architektūrai bei sukūrė gerokai darnesnį ir vientisesnį architektūrinį ansamblį. Naujųjų Kaišiadorių katedros šventoriaus vartų projekto autorius yra architektas Brunonas Bakaitis. Katedros dekoras itin negausus, jį sudaro tik trys dekoro elementai – sienų tapybos freskos, langų vitražai ir negausus lipdybinio ornamento motyvas. Nustatyta, kad šventovėje sienų tapybos paveikslai sukurti apie 1930–1931 metus, jų autorius nėra žinomas. Atlikimo technika artima aliejinei tapybai (be spec. tyrimų tiksliai nustatyti nepavyko). Paveikslų meninė vertė gana aukšto meninio lygio. Taip pat išaiškinta lipdybinio dekoro sukūrimo data – apie 1930–1932 metai. Jo autorius nežinomas. Langų vitražai sukurti 1986–1991 metais. Jie buvo specialiai užsakyti šiai katedrai, tačiau nei projekto autorius, nei meistras sutartyse nėra nurodyti. Didžiuosiuose vitražuose dominuoja ne religiniai, o istoriniai siužetai, mažuosuose – religiniai atributai. Jie savo meniniu sprendimu ir raiška kiek išsiskiria iš bendros katedros interjero visumos. Ypatinga menine verte vitražai nepasižymi.Bažnyčios įrangos dekoras ir altorių ikonografinė programa, kurioje plėtojamos Kristaus, Marijos ir Šventųjų temos, atspindi bendras XX a. pradžios sakralinio meno tendencijas. Analizuojant altorių architektūrą nustatyta, kad bažnyčioje esantys įrenginiai yra neoromaninio su neogotikiniais elementais stiliaus, o koplyčiose – neoklasicistiniai, puikiai derantys su juos supančia aplinka. Išaiškinta, kad visus altorius 1932–1934 metais suprojektavo ir pastatė meistras Vincentas Jakševičius, o koplyčių altorius nudažė ir auksavo Vincento sūnus Silvanas Jakševičius. Aptariamojo laikotarpio bažnytinių įrenginių kontekste šie altoriai nėra itin saviti, nes tuo metu statomose bažnyčiose dominavo neobarokinio, neoromaninio, neoklasicistinio ar neogotikinio stiliaus altoriai, kartais sumaišant kelių stilių elementus. Atidžiai tyrinėjant archyvinius dokumentus pavyko nustatyti dviejų šoninių altorių paveikslus nutapiusių dailininkų tapatybes. Vienas jų Adomas Jakševičius, sukūręs Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangaus Karalienės, Švenčiausiojo Kūdikėlio Jėzaus Teresės, šventojo Antano Paduviečio, šventojo Kazimiero ir šventojo Aloyzo Gonzago paveikslus. Kitas Silvanas Jakševičius, nutapęs šventojo Vincento Pauliečio, Popiežiaus Pijaus XI ir Angelo sargo paveikslus. Aiškinantis altorių ikonografiją, nustatyti šių paveikslų prototipai bei įvardinti jų autoriai. Katedros interjerą kūrę menininkai Jakševičiai tuo metu buvo garsūs sakralinio meno kūrėjai. Natūros tyrimais nustatyta, kad katedros didžiojo altoriaus bei koplyčių altorių paveikslus (viso 7) 1928–1936 metais nutapė Ignotas Rudolfas. [Iš leidinio]