Darsūniškio ir Kruonio apylinkių kalendorinių švenčių papročiai

LTPapročiai - iš kartos j kartą perduodamos bendruomenės, šeimos, individo elgesio taisyklės, ilgainiui tampančios tam tikromis moralinėmis normomis, kurios žmones sutelkia, reguliuoja jų gyvenimą. Papročių žinojimas, jų laikymasis, t. y. įsipareigojimas praeičiai, teikia žmogui pastovumo, pasitikėjimo jausmą. Poetas Marcelijus Martinaitis pastebėjo, kad papročių sistema kadaise veikusi kaip nerašyta konstitucija, reguliuojanti beveik visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties ir, rodos, dar po jos. Žmogus reiškėsi kaip didžiulio epo veikėjas, glaudžiais ryšiais susaistytas su gamta, teritorija, Dievu arba dievais, šeima, gimine, bendruomenės nariais, nuolat stebimas ir vertinamas. Šventė - tai yra išskirtinis laikas, reikalaujantis kitokio žmonių elgesio. Šventės papročiai turi simbolinę prasmę, taip išskirdami šventinį laiką nuo profaniškojo. Švenčių papročiai mus sieja su savo kraštu, valstybe, jos kultūra, paveldu, be to, iki šių dienų padeda spręsti ir kasdieninius bendruomenės reikalus. Taigi kalbėti apie papročius verta. Tuo labiau, kad šiame straipsnyje norėta atskleisti savo istoriją, aplinką, tradicijomis unikalaus Darsūniškio miestelio, Kruonio apylinkių praeitį (ir ne tik), daugiausia per kalendorinių švenčių apeigų, personažų, tikėjimų prizmę. Straipsniui parengti naudota garsios kraštotyrininkės Marijonos Čilvinaitės 1972 m. Darsūniškio ekspedicijoje surinkta, Lietuvos kraštotyros draugijoje saugoma, etnografinė medžiaga, taip pat šio straipsnio autorės individualiai Darsūniškyje, Kruonyje, Lapainios kaime rinkta medžiaga apie kalendorinių švenčių apeigas, papročius, tikėjimus. Taigi etnografinė medžiaga aprėps visą pirmąją XX a. pusę ir kiek plačiau nušvies Darsūniškio krašto papročius. [Iš straipsnio, p. 423]